Rugsėjo 1-ąją Lietuvos muzikų rėmimo fondas vėl kvies į Simono Daukanto aikštę vilniečius, sostinės svečius, o Lietuvos žmones prie televizorių ekranų ir radijo imtuvų susitikti su populiariąja klasikine muzika

Šiųmetinę šventę, kuri kaip ir kasmet skiriama Mokslo metų Pradžiai ir Laisvės dienai paminėti, praturtins jos  dedikacija Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 140-osioms gimimo metinėms bei Mykolui Kleopui Oginskiui, kurio 250-ąsiais gimimo metines minėtinas paskelbė UNESCO.

Lietuvos muzikų rėmimo fondo sumanytos, Švietimo ir mokslo, Krašto apsaugos ministerijų, Vilniaus savivaldybės, Lietuvos televizijos ir radijo globojamos  ir daugiau nei prieš du dešimtmečius rengiamos šventės idėja – skatinti, kviesti besimokantį jaunimą, pedagogus, tėvelius visus mokslo metus artimai bendrauti su klasikine muzika.

Iškiliausi šalies muzikiniai kolektyvai – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras, valstybinio pučiamųjų orkestro „Trimitas“ artistų grupė, vaikų ir jaunimo centro vokalinė grupė KIVI, solistai: nepakartojamas tenoras Virgilijus Noreika, operos solistė Joana Gedmintaitė, birbynininkas Egidijus Ališauskas atliks visų pamėgtas M.K.Čiurlionio, S.Šimkaus, J.Pakalnio, B.Dvariono, L.van Beethoveno, A.Ponchielli, C.A.Bixio kūrinius.

Šventės pradžia 19 val. Ją tiesiogiai transliuos Lietuvos radijas ir televizija.

Inauguracijos iškilmės Paluknio „Medeinos“ gimnazijoje. www.medeina.trakai.lm.lt/ nuotr.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kuriama ir Tautinės mokyklos koncepcija, kurios idėjos išplėtotos Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992). Vienos svarbiausių Lietuvos švietimo reformos pradininkių – Meilės Lukšienės – nacionalinės mokyklos modelio esmę išreiškia idėja: nuo gilaus visapusio savos kultūros pažinimo eiti prie kitų kultūrų pažinimo ir supratimo, nuo nacionalinės savigarbos ugdymo – prie pagarbos kitoms tautoms ir kultūroms.

Mokytojų kolektyvas 2011 m. Klaudijaus Driskiaus nuotr.

Dalis Tautinės mokyklos koncepcijos principų įgyvendinta, jie gyvi Lietuvos mokyklose. Viena tokių mokyklų – Pietryčių Lietuvoje esanti Paluknio „Medeinos“ gimnazija, nuo pat savarankiško gyvavimo pradžios formavusi ir 2002 m. veiklos dokumentuose galutinai įtvirtinusi savo filosofiją: „Iš daugiatautės Paluknio krašto kultūros einame į giluminį savęs, Tėvynės Lietuvos ir pasaulio pažinimą”.

Istorija liudija

Žinoma baltų ir slavų santykių, etnogenezės tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Laučiūtė 2011 m. straipsnyje „Lenkai Vilnijoje: politizuojamoji istorija“, analizuodama 1897 metų visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenis, pastebi, kad Trakų apygarda XIX a. pabaigoje Vilniaus gubernijoje buvo pati „lietuviškiausia“: lietuviai sudarė absoliučią daugumą – 118 153 gyventojų, baltarusių – 32 015, lenkų – vos 22 840.

1964 m. JAV išleistos B. Kviklio enciklopedijos „Mūsų Lietuva“ I tome apie Paluknį pateikta tokia informacija: „Paluknio apylinkės kiek aplenkėjusios, bet lietuviškai kalbantieji čia sudarė daugumą. <…> kun. Stakelė savo 1905 m. pranešime Vilniaus vyskupui Paluknį priskyrė lietuviškosioms parapijoms“. Yra ir daugiau leidinių, kuriuose pateikiama istorinio pobūdžio informacija apie Paluknį bei jo gyventojus. Vienas tokių – istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Jono Juodagalvio knyga „Paluknys“ (1998 m.). Joje rašoma, kad Pirmojo pasaulinio karo metais susikūręs parapijos komitetas rūpinosi mokyklos reikalais. 1915 – 1921 m. mokytojai H. Lastovska, E. Rutkauskaitė, Apalevičius gyventojų trobose, klebonijoje ar kitose vietose mokyti surinkdavo nuo 10 iki 50 mokinukų. Mokyta daugiausia iš maldaknygių.

Duomenys nekelia abejonių, kad vaikų mokymas Paluknyje iki Vilniaus krašto okupacijos laikotarpio vyko lietuvių kalba. Valdinė 4 skyrių mokykla (ilgainiui – septynmetė, o nuo 1964 m. – vidurinė) buvo atidaryta tik 1921 m. Lenkijos valdžiai įsigalėjus Vilniaus krašte, Paluknio mokykloje vaikai mokomi tik lenkų kalba.

Sovietinė politika lėmė, kad ir po Antrojo pasaulinio karo neskubėta Paluknyje kurti lietuviškų klasių. Tik 1960 m., susiklosčius palankiai ekonominei situacijai, pradėta rūpintis vaikų ugdymu lietuvių kalba. 1961 m. rudenį atidaryta pirmoji lietuviška klasė, kurioje 7 vaikus mokė ugdymo lietuvių kalba Paluknyje pradininkė G. Židelienė.

Direktorius V. Gustas 2011 m. rugsėjo 1-ąją. Stanislovo Samosionoko nuotr.

„1961 m. rugpjūčio 15 d. gavau įsakymą ir susiruošiau į Paluknį. Sunki buvo pradžia. Pirmais metais klasės įsikūrė dūminėje pirkelėje, į mokyklą mus įsileido tik antraisiais metais. Darbo sąlygos buvo prastos – klasė šalta, žiemą net rašalas užšaldavo“, – prisimena pirmoji ir ilgametė Paluknio lietuviškų klasių mokytoja G. Židelienė, vaikus ugdžiusi net iki 1998 m.

Didėjant mokinių skaičiui, išaugo ir mokytojų gretos. Ryškų pėdsaką lietuviškų klasių istorijoje paliko mokytojai I. Nikitinas, A. Gaidienė, E. Adomaitienė, G. Rukštelienė, O. Matuizienė, L. Kovalevskaja, Z. Robačevska, L. Bimba, E. Jakštienė – Jurkevičienė ir kt.

1984 m. išleista 1– oji lietuviškų klasių abiturientų laida, iki 1994 m. – 9 laidos.

Dvidešimt savarankiško kelio metų

Vykdant nepriklausomos Lietuvos švietimo reformą, 1994 m. Paluknio trikalbė vidurinė mokykla pertvarkyta į dvi – Paluknio lenkų ir rusų ir Paluknio lietuvių vidurines mokyklas. Paluknio lietuvių vidurinė mokykla savarankiškai mokslo metus pradėjo 1994-09-01, turėdama I – XI klases, kuriose iš viso mokėsi 66 moksleiviai. Mokyklai vadovauti imasi direktorius V. Gustas. Nuo pat pradžios iki šių dienų kartu su direktoriumi mokyklą kūrė ir puoselėjo bendražygiai – pavaduotoja ugdymui V. Dovydėnienė, mokytojai N. Pumputytė, D. Pansevič, R. Gulbinavičienė, L. Samosionokienė ir S. Samosionokas.

1997 m. mokykla, įprasminant lietuvių miško deivę Medeiną, pavadinta Paluknio „Medeinos“ vidurine mokykla. Pradedama bendradarbiauti su Šv. Jono kongregacija, tad mokytis priimami kongregacijos globotiniai. Ugdomi skirtingos socialinės padėties bei įvairių tautybių – lietuvių, lenkų, rusų, moldavų – vaikai. Siekiant užtikrinti gerą mikroklimatą, mokykloje įgyvendinamos dvi tarptautinės prevencinės programos: „Snowball“ (Sniego gniūžtė) – nuo 2006 m., „Olweus“ – nuo 2011 m. Įstaigai suteiktas „Olweus mokyklos“ vardas 2014-2016 mokslo metams.

Lietuvos pirmoko pasas – iš direktoriaus V. Gusto rankų. Stanislovo Samosionoko nuotr.

Per 20 metų daugiau nei dvigubai išaugo mokinių skaičius. Nuo 1996 iki 2015 m. išleista

20 abiturientų laidų. Atestatai su pagyrimu įteikti 9 abiturientams: I. Klejevskai, K. Lapkovskajai (1996), J. Valiukevičiūtei (2004), E. Rizgeliui, M. Mitkevičiui (2008), K. Rizgeliui (2009), I. Kazėnaitei, D. Malachovskai (2012), D. Rizgeliui (2013). Ne vienas moksleivis pasižymėjo sumanumu, gabumais ir garsino mokyklos vardą ne tik rajone, bet ir respublikoje: 11 kl. moksleivių grupė Valdovų rūmų paramos fondo 2003 m. organizuotame projektų konkurse „Įdomiausia istorijos pamoka Valdovų rūmuose“ laimėjo 3-iąją vietą (mokytojas D. Kuchanauskas), G. Grigaitė respublikiniame rašinių konkurse „Mano tėtis dirba policijoje“ 2007 m. užėmė 1-ąją vietą (mokytoja D. Daukševičienė), L. Kuchanauskaitė respublikinėje 4-5 kl. matematikos olimpiadoje 2008 m. – 2-ąją vietą (mokytoja A. Kuchanauskienė), M. Mitkevičius tarptautiniame matematikos konkurse „Kengūra“ tarp rajono dalyvių 2008 m. – 1-ąją vietą (mokytoja N. Pumputytė), G. Kilaitė respublikiniame rašinių konkurse „Kokios mintys kyla perskaičius 38-ąjį Konstitucijos straipsnį?“ 2011 m. pelnė laureatės vardą (mokytoja D. Daukševičienė), I. Kazėnaitė respublikinėje dailės olimpiadoje 2012 m. – 2-ąją vietą (mokytoja G. Gujienė). D. Rizgelis 2013 m. iš matematikos valstybinio brandos egzamino įvertintas 100-uku (mokytoja N. Pumputytė). Paminėta nedidelė dalis ryškesnių pasiekimų. Mūsų mokinių dalyvavimo ir pasiekimų rajoniniuose bei respublikiniuose renginiuose (konkursuose, varžybose, olimpiadose ir pan.) pokyčius geriausiai atspindi statistika: 1994-1997 m. dalyvauta tik 10-yje renginių, užimtos 3 prizinės vietos, 2011-2014 m. dalyvauta 99 renginiuose, užimta 60 prizinių vietų.

Daugelis moksleivių aktyvūs mokyklos neformaliojo ugdymo būrelių veiklose. Dalis lanko čia pat įsikūrusius Rūdiškių muzikos mokyklos akordeono, fortepijono ar gitaros skyrius. Mokytojai bendradarbiauja, rengdami koncertus valstybinių švenčių ar kitomis progomis – minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo, Motinos, Tarptautinės vaikų gynimo, Mokslo ir žinių bei kitas dienas, sukaktis. Bendradarbiaujant užtikrinama renginių kokybė, sėkmingai tęsiamos senos ir kuriamos naujos tradicijos. Naujų tradicijų pavyzdžiai – nuo 2009 m. Tarptautinę gimtosios kalbos dieną kasmet organizuojamas regioninis 5 – 8 kl. diktanto konkursas „Rašyti taisyklingai lietuviškai – garbinga!” ir nuo 2014 m. bendradarbiaujant su VšĮ Nacionalinis kraujo centras vykdoma kraujo donorystės akcija, skirta Sausio 13-ajai.

Moksleiviai, vadovaujami dalykų mokytojų ar neformaliojo ugdymo būrelių vadovų, įgyvendina įvairius projektus, pristato juos kasmet Trakų švietimo pagalbos tarnyboje vykstančiame rajoniniame konkurse. 1-ąsias vietas užėmę projektai: 2003 m. matematinių projektų grupėje – „Moksleivių užimtumas popamokinėje veikloje“ (mokytoja N. Pumputytė), 2008 m. prevencinių projektų grupėje – „Operacija „Sniego gniūžtė“ (vadovė L. Daugudienė), technologinių projektų grupėje – „Žiemos švenčių puokščių floristika“ (vadovė N. Mikulskienė), 2011 m. geografinių projektų grupėje – „Neatrastoji Žemaitija“ (vadovai N. Mikulskienė ir R. Šalna), 2014 m. pradinių klasių projektinių darbų grupėje – „Mes – už švarią aplinką!“ (vadovė L. Samosionokienė), sveikos gyvensenos projektinių darbų grupėje – „Sveikesnio pasirinkimo link“ (vadovė D. Pansevič), 2015 m. literatūrinių projektų grupėje – „Kristijono Donelaičio metai“ (vadovė R. Gustienė). Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro organizuotame respublikiniame sveikatos ugdymo veiklų konkurse – akcijoje „Sveikatos fiesta 2014“ biologijos mokytojos D. Pansevič vadovaujamas projektas „Sveikesnio pasirinkimo link“ buvo pripažintas vienu geriausių ir įtrauktas į Švietimo ir mokslo ministerijos bei LMNŠC 2014-11-19 organizuotą konferenciją „Palankių sveikatai įgūdžių ugdymo patirtis ir gyvenimo kokybė“. 2014 m.Vytauto Landsbergio fondo surengtame meninės raiškos programų konkurse „Kuo man graži Tėvynė Lietuva“ sėkmė lydėjo ir 1-4 klasių mokinių muzikinę – literatūrinę kompoziciją „Iš mūsų protėvių vaikystės“ (vadovės L. Samosionokienė, E. Jurkevičienė, L. Ganevičienė). Laimėta antroji vieta, laureato diplomas ir paskatinamoji 2000 Lt premija.

Vienas uždavinių – stiprinti edukacinę aplinką, pritaikytą įvairiems ugdymo(si) metodams ir būdams naudoti, tad stengiamasi, kad patalpos būtų tinkamos mokytis, jaukios, estetiškos, racionaliai pritaikomos ugdymo procese. Visuose kabinetuose įrengtas internetinis ryšys ir vaizdo projektoriai. 2013 m. įgyvendintas Trakų VVG projektas ,,Bibliotekos ir informacinių technologijų kabinetų remontas siekiant gerinti mokyklos bendruomenės veiklą‘‘. Atlikti remonto darbai, įsigyta baldų mokyklos bibliotekai – skaityklai ir kompiuterinės įrangos informatikos kabinetui. Tais pačiais metais pradėtas įgyvendinti Trakų VVG projektas „Paluknio kaimo sporto aikštelės bei stadiono atnaujinimas bei sukūrimas“. Aptverta stadiono teritorija ir įrengta dirbtinės dangos multifunkcinė aikštė.

Įgyvendinant tikslą – trys svarbūs dokumentai

2013 m. spalio 4 d. Trakų r. savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjai siųstame rašte „Dėl mokyklos perspektyvos nuo 2015 m.“ bendruomenė išdėstė argumentus ir pagrindė įsitikinimą, kad mokyklos ateitis – tapsmas gimnazija. Ypatingai susitelkė mokytojų kolektyvas. Vis dėlto šiandien galime džiaugtis, kad sunkiame kelyje buvome ne vieni. Mūsų siekį ir ryžtą tapti gimnazija nuolat palaikė Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos pirmininkė D. Sabienė bei aktyvūs sąjungos nariai.

Brandos atestatų teikimo akimirka 2015 m.: direktorius V. Gustas atestatą teikia abiturientei L. Kuchanauskaitei, šalia – direktoriaus pavaduotoja ugdymui V. Dovydėnienė. Stanislovo Samosionoko nuotr.

Etapo pradžią ir pabaigą lydi trys svarbūs dokumentai.

2013 m. gruodžio 19 d. Trakų rajono savivaldybės tarybos sprendimas Nr. S1-331 „Dėl Trakų rajono Aukštadvario, Lentvario Henriko Senkevičiaus, Onuškio Donato Malinausko ir Paluknio ,,Medeinos“ vidurinių mokyklų vidurinio ugdymo programų akreditacijos“, pasirašytas savivaldybės mero V. Zaliecko. Juo Trakų rajono savivaldybės taryba nusprendė pritarti Paluknio ,,Medeinos” vidurinės mokyklos vidurinio ugdymo programos akreditavimui ir akredituotos mokyklos pagrindu steigti gimnaziją.

2015 m. balandžio 10 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. V-327 „Dėl Trakų r. Paluknio „Medeinos“ vidurinės mokyklos vidurinio ugdymo programos akreditacijos“, kuriuo švietimo ir mokslo ministras D. Pavalkis akreditavo Trakų r. Paluknio „Medeinos“ vidurinės mokyklos vykdomą vidurinio ugdymo programą.

2015 m. balandžio 30 d. Trakų rajono savivaldybės tarybos sprendimas Nr. S1-113 „Dėl Trakų r. Paluknio ,,Medeinos“ vidurinės mokyklos tipo pakeitimo, struktūros pertvarkymo ir Trakų r. Paluknio „Medeinos“ gimnazijos nuostatų patvirtinimo“, pasirašytas savivaldybės merės E. Rudelienės. Juo Trakų rajono savivaldybės taryba nusprendė atlikti Trakų r. Paluknio „Medeinos“ vidurinės mokyklos struktūros pertvarkymą, pakeičiant vidurinės mokyklos tipą į gimnazijos tipą bei patvirtino Trakų r. Paluknio „Medeinos“ gimnazijos nuostatus.

Gimnazijos statusas vainikuoja visų – tiek buvusių, tiek dabar esančių ir tebetriūsiančių mokytojų, mokinių, mokinių tėvų, kitų bendražygių pastangas. Tarsi ką tik ištarti tebeskamba ir poeto J. Macevičius žodžiai, kuriuos gimnazijos inauguracijos metu priminė Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos pirmininkė D. Sabienė: „Vėliavą ne taip sunku iškelti, /Kaip sunku per kasdienybę nešti“. „Medeinos“ bendruomenė supranta, kad gimnazija – tai ir atsakomybė, ir nauji gyvenimo iššūkiai.

Paluknio „Medeinos“ gimnazijos direktoriaus

pavaduotoja ugdymui Vitalija Dovydėnienė

Anglų kalbos mokytoja Rūta Gustienė

Pasaulinio garso kompanijos, tokios, kaip „Amazon”, „Microsoft”, „Allegro”, Europos Komisijos viceprezidentas Andrus Ansip, Estijos premjeras Taavi Rõivas, kiti aukšto rango pareigūnai ir profesionalai iš 6 valstybių ir tūkstančiai Lietuvos moksleivių bei studentų š. m. spalio 8 – 9 d. susirinks į LITEXPO rūmus ir dalyvaus didžiausiame Baltijos regiono ICT ir verslumo renginyje #SWITCH!

#SWITCH! skiriamas progresyviam viešajam sektoriui, kūrybiškam jaunimui ir ambicingam verslui. „Viešajam sektoriui skirtoje dalyje kalbėsime apie tai, kaip galima apsieiti be „popierizmo“, kad paslaugos žmonėms ir verslui būtų greitesnės ir efektyvesnės. Kalbėsime apie naujas technologijas, kurios gerina gyvenimo kokybę, pvz., eismo kontrolė, įvairios e. registracijos, e. sveikatos apsaugos sprendimai. Ir apie internete tykančias grėsmes, ir apie „Išmaniojo miesto“ idėjas“, – pasakoja A. Guoga. Jo teigimu, šis renginys taip pat aktualus mokyklų bendruomenėms. „Dabartiniai moksleiviai turės kurti savo ir visos šalies ateitį skaitmeniniame amžiuje. Jei norime konkurencingos Lietuvos ekonomikos rytoj, jau šiandien turime pažindinti savo jaunimą su naujomis galimybėmis“, – sako europarlamentaras.

Anot A. Guogos, greitai kintančiame pasaulyje nebeužtenka įgyti specialybę ir 30 metų taip pat dirbti tą patį darbą. „Turime keistis taip greitai, kaip kinta technologijos. O jos keičiasi dideliu greičiu. Kiekvienas specialistas turėtų siekti įsisavinti savo profesijos naujoves ir nepamiršti, kad informacinės technologijos tampa neatsiejama didžiosios dalies profesijų dalimi“, – teigia renginio iniciatorius. Renginio dalyviai bus valstybės tarnautojai, savivaldybių darbuotojai, mokytojai, medikai, įmonių vadovai, verslininkai, IT specialistai, moksleiviai, studentai ar tiesiog besidomintieji technologijos naujienomis. #SWITCH! susidės iš trijų dalių: jaunimui apie verslumą, viešąjam sektoriaus apie pažangias valdymo idėjas ir startuolių hackatonas – greitas naujų verslo idėjų konkursas, kurio dalyvius konsultuos sėkmingų startuolių įkūrėjai ir „Amazon” bei „Microsoft” dirbantys profesionalai.

Siekdamas spartesnio viešojo sektoriaus ir jaunimo, žengiančio į elektroninius verslus, prisitaikymo prie skaitmeninio amžiaus iššūkių, Europos Parlamento narys Antanas Guoga sumanė į Lietuvą pakviesti sėkmingiausių pasaulinio garso informacinių technologijų ir elektroninių verslų kompanijų atstovus, Europos Parlamento ir Europos Komisijos specialistus. Taip gimė analogo Baltijos regione neturinčio informacinių technologijų ir verslumo renginio #SWITCH! idėja. „Realybė tokia. Šiandien sėdėdamas lietuviškoje sodyboje, informacinių technologijų pagalba gali kurti ir valdyti globalų verslą. Tik reikia nebijoti bandyti“, – ragina A. Guoga.

Detalesnę informaciją apie renginio programą galite sužinoti www.switchit.lt. Renginys organizuojamas partnerių lėšomis ir visiems dalyviams bus nemokamas.

Trečiąjį koncertų ciklo „Iuvenes art“ sezoną pradės dėmesio vertas jaunųjų muzikantų trio, dėka kompozitorės Zitos Bružaitės specialiai jiems parašyto kūrinio, pasivadinę „Colors“. Pirmą kartą muzikinio projekto „Iuvenes art“ koncertuose, vyksiančiuose Užutrakio dvare (Trakai) ir Birštono kurhauze, pasirodysiantis trio atliks keturių skirtingų kompozitorių (tarp jų ir lietuvių – Z. Bružaitės ir M. Sokaitės) kūrinius, leisiančius klausytojams pasinerti į nekasdienišką pasaulį. 

Visi trio „Colors“ muzikantai  – pianistė Ugnė Peištaraitė, fagotininkas Robertas Šidiškis ir obojininkas Ugnius Dičiūnas – baigė Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją ir Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
Pasak muzikantų, jų, kaip trio „Colors“ karjera prasidėjo dėka juos įkvėpusios ir nuolat palaikiusios profesorės Audronės Pšibilskienės, kuri ne tik nuolat drąsino, bet ir ieškojo paramos šaltinių jų tarptautinėms profesinėms kelionėms finansuoti. Nors trio „Colors“ savo kūrybinę veiklą pradėjo vos prieš tris metus, lygiai po dviejų metų nuo susikūrimo už pasiekimus jiems buvo įteikti Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimo raštai. Taip pat verta paminėti trio laimėtą aukščiausią Primo Assoluto prizą tarptautiniame „Giovani Musicisti – Citta di Treviso“ konkurse Italijoje.
Džentelmeniškai – apie vieną vienintelią trio damą – pianistę Ugnę Peištaraitę
Muzikuoti pradėjusi vos šešerių U. Peištaraitė neslėpia, jog pianinu iš vaikiškų knygelių grodavo kaskart atvykus pas tetą į svečius, nors tuo metu dar nemokėjo skaityti. Pasak jos, mama, girdėdavusi, kaip jos mažametė dukra ritmingai mušdavo koją į taktą, nusprendė, jog tai yra ta priežastis leisti savo dukrą į muzikos mokyklą groti fortepijonu. Pasak Ug-nės, tam, kad viskas vyktų kryp-tingai – be blogų įpročių ir spragų, reikalingas ne tik labai kvalifikuotas pedagogas (Ugnė baigė Birutės Kumpikienės klasę), bet taip pat ir tėvų priežiūra. Šiandien, Kaune gimusi ir užaugusi, Ugnė – tarptautinių konkursų dalyvė ir nugalėtoja, savo žinias tobulinanti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Paklausta, ar tiki šių projektų išliekamąja verte, jaunoji pianistė U. Peištaraitė šį ir panašius jaunuosius menininkus pristatančius projektus vertina teigiamai vien dėl tos priežasties, jog jie suteikia galimybę jaunimui išlįsti iš akademinės aplinkos, padeda žengti tą vieną iš pirmųjų žingsnių viešumos link.
Apie obojininką Ugnių Dičiūną ir fagotininką Robertą Šidiškį išgirsite atvykę į koncertus!
Trio „Colors“ koncertai – rugsėjo 18 d. (šis penktadienis) 18:30 val. Užutrakio dvare (Trakai) ir rugsėjo 20 d. (sekmadienį) 16:00 val. Birštono kurhauze.

Evelina KISLYCH,
„Iuvenes art“ atstovė spaudai

Kitų koncertų datos:

Violončelininkė Kotryna ŠIUGŽDINYTĖ ir pianistas Ugnius PAULIUKONIS (Lietuva-Anglija)
2015 m. rugsėjo 25 d., 18:30 val. Užutrakio dvaro sodyba (Trakų r.)
2015 m. rugsėjo 27 d., 16:00 val. Birštono kurhauzas (B. Sruogos g. 2)
Klarnetininkas Žilvinas BRAZAUSKAS (Lietuva-Vokietija) ir pianistė Daiva STULGYTĖ (Lietuva)
2015 m. spalio 2 d. 18:30 val.Užutrakio dvaro sodyba (Trakų r.)
2015 m. spalio 4 d. 16:00 val. Birštono kurhauzas (B. Sruogos g. 2)

Smuikininkė Katažyna NARKEVIČ (Lietuva-Vokietija) ir Kšištof MARKEVIČ (Lietuva)

2015 m. spalio 9 d. 18:30 val.Užutrakio dvaro sodyba (Trakų r.)
2015 m. spalio 11 d. 16:00 val. Birštono kurhauzas (B. Sruogos g. 2)

Ir tikrai vaikšto – kasdien, įsijungus internetą arba paėmus į ranką laikraštį, žurnalą. Po šiai dienai žiniasklaida, daugelio vadinama ketvirtąja valdžia, yra tokia didelė ir jos tiek daug, kad kartais tampa sunku su ja susitvarkyti – atsirinkti reikalingą informaciją iš tokios jos gausos. Būtent tam tikslui, kad dramblys nepakištų jaunų ir nepatyrusių žmonių po savo letena, o priešingai – straublio pagalba ištrauktų į savęs tobulėjimo – piramidės viršūnę ir kuriami tokie festivaliai, kaip „Dramblys”.

Festivalio organizatorius, kaip savo mūzą įvardinęs viso to REZULTATĄ – palangiškis Žygimantas Mitkus – vos aštuoniolikos metų abiturientas. Kaip pasakojo savo gyvenimą su žurnalistiką siejantis ir jau miesto laikraštyje “Palangos tiltas” besidarbuojantis jaunuolis, didžiausias sunkumas organizuojant festivalį yra finansai: “Renginyje dalyvauti sutinka tikrai ne visi lektoriai, patyrę žurnalistai. Vieni mus bando pamokyti, kiti prašo algos. Ir nepaprastos, o keturženklės, o kartais penkiaženklės“, – pasakojo organizatorius.

Apie jaunųjų žurnalistų festivalį „Dramblys” kalbiname jį.

Žygimantai, tau dar tik aštuoniolika, o šių metų vasarą įvyko trečiasis tavo organizuojamas Jaunųjų žurnalistų festivalis „Dramblys“. Kas yra tavo mūza?

Kaip jau ir minėjau, mane įkvėpia rezultatas. Jaunųjų žurnalistų festivalio „Dramblys“ idėja gimė tik prieš metus, tačiau per šį laikotarpį spėjome suorganizuoti net tris festivalius. Pirmasis festivalis vyko Palangoje, antrasis Šventojoje, o trečiasis vėl grįžo į Palangą. Beje, 2015 metų rugpjūčio 22 dieną, šio, trečiojo festivalio metu mums, festivaliui „Drambys“ sukako vieneri metai.

Kaip festivalis gavo DRAMBLIO pavadinimą?

Prieš metus baigiau Neakivaizdinę jaunųjų žurnalistų mokyklą, kurioje viena iš lektorių, kuri mums vesdavo paskaitas buvo žurnalistė Lidija Laurinčiukienė. Vienos sesijos metu, ji mokyklos mokinius išskirstė į grupelės ir išdalino daiktus, kuriuos reikėjo palyginti su žurnalistais – surandat kuo daugiau panašumų. Mano grupelė gavo dramblį. Suradome tikrai daug panašumų, pavyzdžiui: dramblys fiziologiškai turi dideles ausis, žurnalistas metaforiškai taip pat. Tikrai nežinai kiek gerai girdi dramblys, tačiau kartais žurnalistai girdi net per daug gerai. 

Kaip kilo idėja rengti ne pramoginį, o mokomąjį žurnalistikos festivalį? Koks yra šio festivalio pagrindinis tikslas?

Renginyje sutiko dalyvauti ir savo patirtimi dalinosi žurnalistas Andrius Tapinas

Nepasakyčiau, kad tai vienareikšmiškai mokomasis žurnalistikos renginys – juk ne veltui pavadinime naudojamas žodis festivalis. Renginio metu stengiamės suderinti pramogas su žiniomis, o pastarąsias pateikti kuo įdomesniu formatu. Įsivaizduokite, jeigu renginys vadintųsi jaunųjų žurnalistų suvažiavimu ar sąskrydžiu – man tai primena politines partijas. Tad ir kūrėme patrauklų pavadinimą jaunimui. Visos trys dienos buvo skirtos ne tik žinioms, tačiau ir linksmai praleisti savaitgalį pajūryje.

Kokio dydžio organizacinę komandą pavyko suburti? Ar visi jie taip pat palangiškiai?

Kiekvieną festivalį organizuoja vis kita komanda, aišku, yra tokių, kurie išliko nuo pat festivalio pradžios iki dabar. Dažniausiai komandą sudaro penki organizatoriai, o renginio metu prie komandos prisijungia apie keturis savanorius, kurie festivalio metu talkina ir mums padeda. Didžioji dauguma komandos – palangiškiai, tačiau prie komandos taip pat prisijungė ir vilniečiai.

Kiek jaunimo ir iš kokių Lietuvos miestų dalyvavo šiųmetiniame renginyje? Ar visi jie ketina tapti žiniasklaidos dalimi?

Jaunųjų žurnalistų festivalyje „Dramblys 2015“ šiais metais dalyvavo apie 60 jaunuolių iš visos Lietuvos (pirmąjame festivalyje – tik 14). Daugiausiai jaunimo renginyje sulaukiame iš pagrindinių Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, tačiau jau antrąjį kartą mus stebina Mažeikių jaunimo aktyvumas dalyvaujant festivalyje. Festivalyje taip pat galime sutikti dalyvių ir iš tokių miestų kaip Kazlų Rūda arba net iš Trakų, taigi galime drąsiai teigti, jog į renginį atvyksta jaunimas iš visos Lietuvos. Mano nuomone, festivalis naudingas ne tik jauniesiems žurnalistams, kurie planuoja valgyti šią duoną, tačiau ir tam jaunimui, kurie nesies savo ateities su žurnalistika. Juk kiekvienas išsilavinęs pilietis turi išmanyti kaip veikia žiniasklaidos konvejeris..

Kaip vyksta lektorių atranka? Ar visi žiniasklaidos „vilkai“ noriai sutinka atvykti į festivalį ir  padirbėti su jaunimu – perduoti savąją patirtį?

Lektoriams atrankos tikrai nedarome, o tiesiog pasirinkę festivalio temą, diskutuojame, kurie lektoriai festivaliui tiktų labiausiai. Renginyje dalyvauti sutinka tikrai ne visi. Vieni mus bando pamokyti, jog šis festivalis neturi nieko bendro su žurnalistika ir ką mes sau galvojame, kai įvardiname žiniasklaidą neskania, o kiti prašo atlyginimo. Ir nepaprasto, o keturženklio, o kartais penkiaženklio. Esame jaunimas, tad tokių pinigų tikrai neturime. Ieškome lektorių, kurie gali įdėti savanorišką indėlį į festivalį ir padėti auginti etišką bei profesionalią žurnalistų kartą, tad esame labai dėkingi žurnalistams, kurie į renginį atvyksta ir dalinasi savo patirtimi.

Su kokiais sunkumais susidūrei(-ėte) organizuodamas „Dramblį“?
Didžiausias sunkumas organizuojant festivalį – finansai, tačiau šiaip ne taip su jais susidorojame, todėl norėčiau padėkoti visiems renginio rėmėjams už pagalbą suteikiant galimybę jauniesiems žurnalistams susitikti bei mokytis vienoje vietoje.

Reziumė. Ar „Dramblys“ yra reikalingas jaunimui? Ar verta?

Reziumė – tikrai taip. Visada draugams bei kolegoms sakau – jeigu toks festivalis vyktų, pavyzdžiui, Zarasuose, lėkčiau ten keturiomis. Per tris renginio dienas, dalyviai išklauso apie 24 akademines valandas paskaitų. Aš manau, kad tai beprotiškai daug. Jaunųjų žurnalistų festivalis „Dramblys“ yra be galo reikalinga vieta jauniesiems žurnalistams augti ir tobulėti. Man be galo džiugu, jog kartu su komanda sukūrėme potencialią erdvę bendrauti, mokytis, tobulėti.

Ačiū už pokalbį.

————————————————————————————————————————

Apie festivalį kalba vienas iš jo lektorių, žurnalistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.

LŽS pirmininkas D. Radzevičius

Lietuvos įstatymuose žurnalisto apibrėžimas yra pakankamai liberalus. Jei dirbi profesionaliai, pagal sutartį su redakcija ir/ar priklausai žurnalistų profesiniam susivienijimui, to visai pakanka vadintis žurnalistu. Šiai laisvai profesijai formaliai nekeliami jokie mokslo cenzo reilalavimai. Juos turime sau kelti patys.

Šis festivalis – tai pasibandymas. Pasitikrinimas. Gal net žaidimas. Jaučiu, kad jauni žmonės čia važiuoja dėl skirtingų priežasčių. Studijoms ar tolimesnei profesijai tai gali turėti įtakos. Bet sprendžia juk pats žmogus. Todėl man atrodo, kad tai tik viena iš tarpinių būsimo sprendimo vietų. Gal tas galutinis apsisprendimas gims po dienos ar metų. O gal ir čia. Svarbu, kad festivalis „Dramblys“ turi savo dvasią ir idėją parodyti žurnalistus ir jų gyvenimo virtuvę.

 Evelina Kislych,

Autorės nuotr.

Vilija DOBROVILSKIENĖ,  LNRS narė, Elektrėnai, www.voruta.lt

Į  tradicinį nuotaikingą žodžio ir muzikos renginį  rinkosi  visi (ne tik LNRS nariai), kas pasiilgo subtilaus poezijos žodžio, muzikos, šįkart panorę pasidalinti pamąstymais ir kūryba svajonės tema. Daugelis susirinkusiųjų – Vilnijos inteligentai, mokytojai. Renginio dalyviams buvo pasiūlyta pasvajoti – juk svajonės yra žmogaus stiprybės, emocinio pakylėjimo sparnai, nešantys į viltį dvasingumo link… Šie skaitiniai iš kitų renginių išsiskiria savo nepriklausoma, dvasinga, gyva polemika ir filosofija bei iš anksto paskelbta skaitinių tema. Šiemet „Nepriklausomi lygės skaitiniai 2015“ surengti Vilniaus Mokytojų namuose, sutapo su Baltų vienybės diena, lietuvaičių plačiai minima pasaulyje.

Apie romantines susirinkusiųjų svajones bylojo ir dailės darbų paroda, kurią surengė dailininkas ir poetas, romantikas Stasys Povilaitis. Šis mūsų draugas, vedinas savo svajonių,  jau aplankė daugelį pasaulio valstybių (pasiekė net Indiją) ir visiškai realiai ketina apsilankyti… Mėnulyje! Ech, kur ir kada gimsta tokios svajonės? Juk ne tik pinigėliai ir metai lemia mūsų svajones.

Pakilia nuotaikasusirinkusius pradžiugino  Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos muzikantės:  Irma Asinavičienė (kanklės, vokalas), Lijana Venslovienė (kanklės), Vilgailė Striužaitė (gitara, smuikas, vokalas). Viešnios atliko  B. Andres, Z. Bružaitės, I. Asinavičienės ir V. Striužaitės kūrybą.Dainavome kartu… Mieloms svajotojoms padovanojome šiais metais išleistą LNRS Vilniaus skyriaus sutelktuvę ,,Tarp Vilnelės ir Neries“.

Skaitinių sumanytojas ir  vedėjas mgr. Romas Adomas Vorevičius, pasveikinęs susitikimo dalyvius ir svečius, prisiminė pasaulinio garso gruzinų poeto Šota Rustaveli svajonių ir meilės istoriją, taip pat   pamėgino  suprasti pačias paprasčiausias savo mokinių svajones. Turbūt nedaugelis žinome, kad R. A. Vorevičius neatsitiktinai pamėgo Gruziją, ošią Užkaukazės šalįdrąsiai vadina savo antrąja Tėvyne, į kurią ir vėl svajoja nuvykti…

Gražioms visų kalbėjusiųsvajonėms paantrino ir garbi renginio viešnia, svajingoji diskusijos vedėja Aldona Jeleniauskienė – Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo centro vadovė. Kiekvienam p. Aldona (realiai svajojanti ir žinanti, jog nori dirbti Kultūros ministre) padovanojo patį tikriausią amžinos jaunystės ir svajonių receptą ir palinkėjo kūrybinės energijos bei šviesių svajonių.

Daug gražiausių romantinių  posmų apie savo svajones skaitė ir išsakė nepailstantys svajokliai: Petras Juodelė, Vlada Banilytė – Kvedarienė, Danutė Ruseckaja, Albina Tumaitė (ačiū už Simoną Daukantą, už jam skirtą akrostichą),Valerijus Sergejevas, Benjaminas Kondratas, Zita Čepulytė,  Elytė Malašauskienė, Leopoldas Stanevičius, Aleksandras Šidlauskas,Pranas Gediminas Kalinauskas ir kiti, kurių svajonės siekė vaikystę, jaunystę, pomėgius, pokario metus, draugus, pramogas, šeimos laimę, kūrybos sumanymus. Tačiau ne visi šventės dalyviai, net paraginti, išdrįso pasisakyti, kai kurie kalbėdamivis ,,pabėgdavo“ nuo temos…

Renginyje buvo  pristatyta dr. Remigijaus Naužemio dokumentinė knyga ,,Sanasaras Tamanianas – Lietuvos imtynių sporto puoselėtojas”, kurioje iš dalies  pasakojama apie didelę žmogaus svajonę – padėti tiems, kurie žengia pirmuosius žingsnius į didįjį sportą. Vėliau visi literatai, prisiminę svaiginančią mūsų krepšininkų sėkmę Europos krepšinio čempionate,,,sidabriniams” Lietuvos krepšininkams palinkėjo dar ryškesnių svajonių ir jų įgyvendinimo.

Prasmingus nepriklausomus skaitinius simboliškai prasmingai užbaigė kalbininkas, žymus visuomenės veikėjas Alfonsas Kairys. Jis kalbėjo apie išsipildžiusią svajonę, kai lietuvių kalba tapo valstybine, ir apie kasdienę kovą už  svajonę, kad lietuvių kalba… išliktų lietuviška. Renginio svečiui dalyviai uždavė klausimų dėl ,,dvigubos v“, lietuvių kalbos puoselėjimo Rytų Lietuvoje ir pasaulyje.

,,Ir aš ten buvau, savo svajones skaičiau, per lapą varvėjo…“. Renginio akimirkas žiūrėkite Facebooko puslapyje (LNRS, Vilniaus skyrius).

       Iki kitų skaitinių, kūrėjai svajotojai! Su profesine švente, Mokytojai.

Š. m. rugsėjo 18 d. Užutrakio dvare prasidėjęs ir jau tradiciniu tapęs jaunuosius menininkus pristatantis koncertų ciklas „Iuvenes art“ kviečia į paskutiniuosius šių metų koncertus. Spalio 9 d. į Užutrakio dvarą ir spalio 11 d. į Birštono kurhauzą kvies itin gerai Trakų rajone pažįstama – čia gimusi ir užaugusi – smuikininkė Katažyna Narkevič. Šiuo metu ir jau kurį laiką Vokietijoje, Liubeko muzikos akademijoje studijuojanti muzikantė kviečia nepraleisti paskutinės progos sudalyvauti „Iuvenes art“ renginiuose.

Šį savaitgalį Trakuose ir Birštone pasirodysianti smuikininkė K. Narkevič pirmuosius savo žingsnius žengė būtent čia, Trakų rajone, kasdien varstydama Trakų meno mokyklos, smuiko mokytojos Nijolės Kačinauskienės klasės duris. Smuikiinkė prisimena, kad šiuo intrumentu ji pradėjo groti pastūmėta tuo metu fortepijonu grojusios sesers Karolinos – laimėjo smalsumas ir noras neatsilikti. Smalsumas, o vėliau ir noras tapti profesionalia muzikante ją privedė prie Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos (Daivos Gailiūnaitės smuiko klasė) bei prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (prof. Undinės Jagėlaitės-Lipinaitienės smuiko klasė) durų.

Šiandien Katažyna – Liubeko muzikos akademijos studentė, savo žinias gilinanti profesoriaus H. Müller klasėje. Smuikininkė teigė nesigailinti pasirinkus studijas čia, Vokietijoje. Juo labiau, jog K. Narkevič tenka groti Liubeko filharmonijos orkestre, kur pavyksta kažkiek užsidirbti ir taip padengti studijų išlaidas. O kur pasirinkto miesto grožis – marcipanų sostine laikomas Liubekas garsėja gilia istorija bei įspūdinga architektūra.

K. Narkevič savo žinias taip pat tobulino Lietuvoje ir užsienyje organizuotuose meistriškumo kursuose, kuriuos vedė tokie profesoriai kaip P. Munteanu, P. Berman, P. Vernikov, D. Schwarzberg ir kt. Smuikininkė yra tapusi daugelio tarptautinių ir respublikinių konkursų laureate. Tačiau kaip teigė pati K. Narkevič, geriausias laimėjimas jai – pasiruošimas. Tad ji yra įsitikinus, kad visi šie konkursai jai padėjo įgyti profesionalumo, daugiau sceninės patirties bei praplėtė jos muzikinį akiratį.

K. Narevič koncertuos drauge su pianistu, Karalienės Mortos premijos laureatu – Kšištof Markevič.

2015 m. spalio 9 d. 18:30 val.Užutrakio dvaro sodyba (Trakų r.)
2015 m. spalio 11 d. 16:00 val. Birštono kurhauzas (B. Sruogos g. 2)

* KONCERTAI NEMOKAMI

Organizatorius: Trakų krašto vietos veiklos grupė

Koncertų ciklą remia: Trakų rajono savivaldybė,  UAB „Vilsida“

„Iuvenes art“ atstovė spaudai

Evelina KISLYCH

Paskutinėmis spalio dienomis viename iš Lietuvos lenkų interneto portalų pasirodė Lenkijos užsienio reikalų ministerijos parengtos net trys vieno pavadinimo publikacijos „Kovojanti lenkų mokykla I, II, III“ („Polska szkoła walcząca I,II,III“).

Aišku, čia apie Lietuvą, nes niekur kitur lenkams, jų įsitikinimu, nereikia kovoti, visame pasaulyje be jokios kovos jie turi viską, ko širdis geidžia. Išskyrus Lietuvą, kur reikia kovoti: rengti streikus, mitingus, vos ne kasdien rašyti skundus visam pasauliui dėl neva tragiškos lenkų padėties. Ačiū Dievui, karštesnių kovos priemonių nei mitingai ar peticijos lenkai dar nesugalvojo. Kol kas.

Svarbiausiu šaltojo karo su Lenkija (taip reikėtų įvardyti mūsų santykius) veiksmų teatru tapo „kenčiančios“ lenkiškos mokyklos, beje, ne vieno Lietuvos ir Lenkijos publicisto vertinamos kaip užtikrinančios geriausią lenkų švietimo padėtį už Lenkijos ribų.

Tačiau Lenkijos URM šia proga padarė stulbinamą atradimą. Dėmesio: kuo bus geresnis Lietuvos lenkų švietimas, kuo didesni lenkų švietimo laimėjimai, pvz., tarp tarptautinių olimpiadų ir konkursų nugalėtojų yra ir lenkiškų mokyklų mokinių, tuo įnirtingesnė bus Lietuvos valdžios kova su lenkų mokyklomis. Supratote ką nors? Beveik pagal Staliną: „Kuo arčiau socializmo pastatymas, tuo labiau aštrės klasių kova…“

Minimų straipsnių tonaciją atspindi ne tik bendras jų pavadinimas, bet ir paantraštės: „Grėsmės akivaizdoje – 10 mokyklų“, „Didžiausia grėsmė Vilniuje“, „Protestų vasara“, „Rudenį – nauja protestų banga“, „Maldos už lenkų mokyklas“, „Eilinis smūgis“, „Protestai prie savivaldybės ir teismo“. Bet tai tik antraštės, panašios į karo veiksmų suvestines, pačiuose tekstuose įkarščio ir, žinoma, melo dar daugiau.

„Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje uždaryta kelios dešimtys mokyklų lenkų dėstomąja kalba“. Iš tikrųjų nuo 2004 metų uždaryta tik 10 lenkiškų mokyklų, kai lietuviškų – 207, vienur ir kitur dėl mokinių skaičiaus sumažėjimo. Tačiau lenkams toks palyginimas visai nereikalingas, nes šie skaičiai rodo, kad jokios Lietuvos valdžios kovos būtent prieš lenkų mokyklas nėra, viskas pagrįsta objektyvia situacija. Bet ją pripažinus, neliktų preteksto ir lenkų kovai. O tai lenkams nepriimtina.

Kokių tik žodžių Lenkijos URM nepririnko rašydama apie lenkų kovą su Lietuvos mokyklų reforma. Čia ir mitingai, peticijos, maldos, kad tik tos reformos nebūtų, nors lygiai tokia pati reforma Lenkijoje dar 1999 metais praėjo be jokių skandalų, tuo labiau tarptautinių. Tačiau Lietuvos lenkai tokiu Lenkijos paminėjimo atveju paprastai atšauna: nekiškite mums tos Lenkijos, čia Lietuva, mes patys geriau žinome, ko reikia Lietuvai.

Rugsėjo antrosios lenkų mokyklų streikas sukėlė tikrą Lenkijos URM euforiją. Pirmiausia dėl to, kad jis buvo nukreiptas prieš Lietuvos valdžią, kuri neva imasi veiksmų prieš mažumų mokyklas. Tarp Lenkijos džiaugsmo šaltinių buvo ir kiti streikininkų reikalavimai: nedelsiant atšaukti Lietuvos švietimo įstatymą, diskriminuojantį lenkus, atsisakyti suvienodinto lietuvių kalbos egzamino, o lenkų kalbos egzaminą padaryti privalomą, nutraukti diskriminacinę praktiką, kai lietuviškos mokyklos išlaikomos tautinių mažumų mokyklų pinigais (!), 50 proc. padidinti lėšas tautinių mažumų mokykloms. Su pasididžiavimu Lenkijos URM pranešė, kad Lietuvos lenkų reikalavimus parėmė Lenkija, o jos švietimo ministrė asmeniškai paprašė Lietuvos ministrės „išnagrinėti“ Lietuvos lenkų reikalavimus, tarp jų, suprantama, ir Švietimo įstatymo atšaukimą. Nieko sau „draugiški“ dviejų šalių santykiai! O jei taip elgtųsi Lietuva?

Lenkijos URM, tarsi suprasdama, kad džiaugiantis Lietuvos lenkų mokyklų karu su Lietuva būtų pernelyg akivaizdu „apsišviesti“, kas yra to karo organizatorius, minimuose straipsniuose pasidžiaugė, kad lenkiškų mokyklų rezultatai yra tikrai geri, į aukštąsias mokyklas įstojo 71,1 proc. mokinių, į valstybės finansuojamas vietas pateko trečdalis.

Nepaisant to, Lenkijos dokumento išvada vis tiek yra tragiška. Lenkiškos mokyklos Lietuvoje esą visada bus grėsmių akivaizdoje, todėl kova turi prasmę. „Tikėjimas pergale yra lenkų visuomenės varomoji jėga“. Beje, „tikėti pergale“ buvo vėlgi Stalino sugalvotas šūkis tolimais karo laikais, daugiau kaip prieš septyniasdešimt metų.

Ar gali Lietuva atremti Lenkijos puolimą? Panagrinėkime vieną svarbiausių to puolimo aspektų: prieš vienodą lietuvių kalbos egzaminą visose Lietuvos mokyklose. Lenkijoje tokia problema būtų visiškai nesuprasta: kaip gali būti nevienodas valstybinės kalbos egzaminas? Tačiau kovoti, kad jis nebūtų vienodas Lietuvoje, Lenkijai neatrodo keista.

Lenkų aiškinimu, to nevienodumo priežastis yra mažesnis lietuvių kalbos pamokų skaičius lenkiškose mokyklose, todėl vienodas egzaminas negalimas. Priminsiu, kad šių pamokų skaičius skiriasi tik pradinėse klasėse, vyresnėse klasėse jų skaičius yra vienodas, o lenkų mokyklose net šiek tiek didesnis, nekalbant apie tai, kad lietuvių kalbos mokymas gali vykti dalijant klasę į mažesnes grupes. Bet į tai lenkai nekreipia dėmesio. Pradinėse klasėse – mažesnis, ir to užtenka karo kirviui prieš vienodą egzaminą.

Iš tikrųjų, lietuvių kalbos pamokų lenkiškos mokyklos pirmoje klasėje tik 2, kai lietuviškose 8, antroje atitinkamai 4 ir 7, trečioje 5 ir 7, ketvirtoje 4 ir 7. O lenkų kalbos pamokų visose šiose klasėse po 7. Švietimo ministro patvirtintame 2015–2016 mokslo metų pradinio ugdymo programos bendrajame ugdymo plane yra tokie skaičiai: lietuviškose mokyklose 1–4 klasėse lietuvių kalbai skiriamos 986 valandos, lenkiškose – 544 valandos, kai lenkų kalbai – 952 valandos. Lietuvių kalbai lenkų mokyklose skiriama mažiau valandų nei matematikai.

2016–2017 mokslo metais numatyti tokie rodikliai: lietuviškų mokyklų 1–4 klasėse lietuvių kalbai skiriamos 1015 valandos, lenkiškų – 560 valandų, kai lenkų kalbai – 980 valandų. Po tokių skaičių galima būtų pagalvoti, kad tos lenkiškos mokyklos gal yra Lenkijoje, o ne Lietuvoje.

Na, o dabar bendra filosofija. Lietuva suteikia lenkams nemažą privilegiją mokytis gimtąja kalba. Pavyzdžiui, Lenkija, kalbėdama apie Punsko lietuvišką mokyklą, visai Europai pabrėžia, kad tai rodo nepaprastą Lenkijos rūpestį tautinėmis mažumomis (beje, kitoms tautinėms mažumoms šioje šalyje mokymo gimtąja kalba nėra). Neužmiršta už tai padėkoti ir Lenkijos lietuviai. Tačiau kad lietuviškose mokyklose reikėtų riboti valstybinės lenkų kalbos mokymą, Lenkijai, kaip sakoma, nesisapnavo net blogame sapne.

Deja, Lietuvoje tai ne sapnas, o skaudi tikrovė: Lietuvos lenkų mokyklų pradinėse klasėse lenkų kalba turi privilegijuotą poziciją, o valstybinė lietuvių kalba čia nustumta į pašalį, tarsi antraeilis dalykas. Dar blogiau, kad lietuvių kalbos mokymo susinimas po daugelio metų rikošetu trenkia abitūros egzaminų metu, lenkams reikalaujant reikšmingų nuolaidų ir drauge  diskriminuojant lietuvius abiturientus.

Natūralus Lietuvos noras išlyginti lietuvių kalbos mokymą, t.y. padidinti lietuvių kalbos pamokų skaičių, atsimuša į lenkų argumentus esą to neleidžia higienos norma „I–IV klasėse per dieną negali būti daugiau kaip 5 pamokos“. Betgi natūralu, kad pamokų lenkiškose mokyklose turi būti daugiau, nes prie visų Lietuvoje įprastų dalykų prisideda ir pati lenkų kalba ir literatūra. Tokia yra mokymosi tautinės mažumos kalba kaina.

Bet lenkai vaizduoja, kad to nesupranta, ir reikalauja nedidinti bendro pamokų skaičiaus, o geriau mažinti lietuvių kalbos mokymą, o po dešimties metų dar trinktelėti Lietuvai, kad darytų nuolaidas lenkams per egzaminą. Kaip išspręsti tą mokymo tautinių mažumų kalba ir higienos normų koliziją?

Taip, kaip tas daroma, pvz., M.K.Čiurlionio menų mokykloje, kur vaikai turi pamokų gerokai daugiau nei numato tos higienos normos. Ir niekas neverkia. O jeigu jiems toks krūvis būtų per sunkus, jie ramiausiai galėtų pereiti į lengvesnę bendro lavinimo mokyklą. Panašios pozicijos laikosi ir Lenkija. Jei Punsko lietuviai mokiniai pasakytų, kad jiems per sunku mokytis lietuviškoje mokykloje, tokia mokykla būtų tuojau pat uždaryta ir ten pat atidaryta lenkiška mokykla. Lietuvoje, deja, siūloma ne vaikui keisti mokyklą, jeigu jam per sunku, bet keisti mokyklos programą, mažinant lietuvių kalbos mokymą.

Trūkstamas iki Lietuvos standartų lietuvių kalbos pamokų skaičius lenkų vaikams galėtų atsirasti popamokinėje lietuvių kalbos mokykloje, kurioje lenkai galėtų pasivyti savo lietuviškuosius bendraamžius. Ir tai nebūtų sunku, pvz., vaikai, lankantys muzikos mokyklas, paprastai nesiskundžia dėl didesnio krūvio.

Kitas kelias – „gruziniškas“. Pirmiausia 30 proc. dalykų šios šalies tautinių mažumų mokyklose dėstoma valstybine gruzinų kalba, o abitūros egzaminai čia vyksta tik gruziniškai. Jeigu „mažumietis“ to nesugeba, norėdamas studijuoti aukštojoje mokykloje jis dar visus metus turi mokytis gruzinų kalbos ir tik paskui  tęsti mokslą.

Lietuvos švietimo ministerija, paklausta apie lietuvių kalbos pamokų skaičiaus suvienodinimą, sako žinanti šią problemą, bet kada ji bus išspręsta, pasakyti negalinti. Taigi Lenkijos atakos prieš Lietuvos švietimą tęsis dar ne vienus metus, o gal ir dešimtmečius. Negi Lietuva nori amžinai likti Lenkijos baudžiamu berniuku?

Anatolijus Lapinskas

www.lrytas.lt

Zigmas TAMAKAUSKAS, miesto savivaldybės Švietimo tarybos narys,

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko pavaduotojas

Šventinė aušrokų eisena

Neseniai Lietuva minėjo pirmosios lietuviškos gimnazijos įkūrimo Vilniuje šimto metų sukaktį. Tais pačiais – 1915 metais, po mėnesio būsimo Vasario 16-osios Akto signataro spaustuvininko Saliamono Banaičio pastangomis pradėjo savo darbą pirmoji lietuviška Kauno gimnazija. Jos direktoriumi tapo kunigas, teologijos mokslų daktaras Klemensas Šova, dažniausiai įvardijamas kaip Klemensas Šovys (jo antkapiniame paminkle Šiaulių senosiose kapinėse taip pat įrašyta: kunigas dr. Klemensas Šovys…), sąmoningas lietuvių tautinio judėjimo aktyvus dalyvis. Be savo daugybės visuomeninių darbų, gimnazijoje dar dėstė tikybą ir vokiečių kalbą, vėliau aktyviai dalyvavo Lietuvos kariuomenės veikloje – 1939 metais jam buvo suteiktas ginkluotųjų pajėgų prelato titulas, vokiečių okupacijos metais buvo vienas iš didelio pulko dvasininkų, gelbėjusių žydų tautybės žmones. Antrasis gimnazijos direktorius buvo Pranas Dovydaitis, žinomas kaip Ateitininkijos ideologas, Vasario 16-osios Akto signataras, profesorius, daugybės kultūros, religijos, filosofijos mokslo darbų autorius ir redaktorius, sovietinės okupacinės valdžios suimtas ir 1942 metais Severouralsko lageryje sušaudytas. Septynerius metus – nuo 1923 iki 1930 metų gimnazijai vadovavo taip pat Vasario 16-osios Akto signataras profesorius Mykolas Biržiška. Ir vėliau keitėsi direktoriai, bet gimnazijos kryptis iki sovietinės okupacijos išliko ta pati – išsilavinusio lietuvio auginimas, tautinio sąmoningumo brandinimas. Dabartinė gimnazijos direktorė – Nerija Baltrėnienė yra aštuoniolikta šios mokymo įstaigos vadovė.

1923 metais, minint dr. Jono Basanavičiaus redaguoto laikraščio „Aušra“ 40-ties metų sukaktį, gimnazijai buvo suteiktas daug ką įpareigojantis Aušros vardas. Gimnazijos mokiniai aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, kūrė ir savo mokyklos tradicijas, kurias ne retai perimdavo ir kitos mokyklos. Pavyzdžiui, 1919 metais gimnazija tapusi valstybine, pirmoji įvedė uniformas. Aušrokai pirmieji – 1926 metais, likus 100 dienų iki mokslo metų pabaigos, pasikvietę garbingų svečių, surengė šimtadienio vakarėlį su pritaikyta menine programa. Nuo 1927 metų vadinamą šimtadienį pradėjo švęsti ir kitos Lietuvos mokyklos. Gimnazijos mokiniai garsėjo ir savo sportiniais pasiekimais, ypač krepšinio komanda. Gimnazijos leistuose įvairiuose periodiniuose laikraštėliuose reiškėsi mokinių kūrybinė mintis. Šios gimnazijos suole pirmosios literatūrinės patirties sėmėsi rašytojas, aktorius ir režisierius, vienas pirmųjų lietuvių modernistinės dramos kūrėjų Antanas Škėma. Čia pasirodė bene pirmieji Jono Aisčio ir Antano Miškinio eilėraščių posmai. Okupavus Lietuvą, Jonas Aistis atsidūrė JAV, kur rengė okupuotos Lietuvos periodikos ir knygų apžvalgas, dirbo Kongreso bibliotekoje, o Antanas Miškinis, įsitraukęs į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos veiklą, patyrė sovietinio gulago baisybes. Okupantas ištrynė ir turėtą gimnazijos pavadinimą, pakeisdamas jį savos ideologijos ženklu. Paskirti sovietinės valdžios partokratai stengėsi užgniaužti bet kokį ryškesnės tautinės minties pasireiškimą, stengėsi didinti pionierių ir komjaunuolių mokykloje skaičių, nesidrovėdami taikyti įvairias spaudimo priemones ne tik mokiniams, bet ir klasių auklėtojams, tėvams. Šlubuojančiam komsorgui Kavaliauskui kartais pavykdavo užverbuoti vieną kitą vyresnioką, kad šis jėga atitemptų žemesnių klasių mokinį į pirmame aukšte įrengtą vadinamą „raudonąjį kampelį“ agitaciniam pokalbiui stoti į sovietų primestas komunistines organizacijas. Taip bandė „suagituoti“ ir mane stoti į pionierius: po pamokų leidžiantis laiptais žemyn link centrinio išėjimo, du mokiniai stvėrė mane už rankų bandydami nusitempti pas minėtą komsorgą, bet man pavyko išsisukti – tik liko tokios „agitacijos“ žymė – suplėšytas drabužis… Už suplėšytą drabužį maniau nuo tėvų gausiu barti, tačiau paaiškinus kas nutiko, tėvai tik pagyrė už mano pasipriešinimą komsorgo užmačioms. Vėliau mano mamą, kad būčiau pionieriumi agitavo pati klasės auklėtoja I. P., sakydama, kad jai reikalingas tik pionierių skaičius klasėje, o ne idėja, net žadėjo nekreipti dėmesio į mano patarnavimą šv. Mišioms Šaričių bažnyčioje. Sakė, kad daug lankančių bažnyčią vaikų yra pionieriai, tik klasėje per sovietines šventes užsiriša tuos pionieriškus kaklaraiščius (tuos kaklaraiščius mokiniai vadindavo „silkėmis“). Tačiau ir ši agitacija nepadėjo. Mokykloje nebuvau nei pionierius, nei komjaunuolis. Čia pat prisimenu buvusio kompartijos sekretoriaus , tapusio Lietuvos Prezidentu Algirdo Brazausko žodžius – įsitikinusių komunistų toje partijoje buvo tik mažytis procentas… Dauguma tik vaidino komunistinį spektaklį… Man pačiam, jau būnant vyresniojoje klasėje, teko matyti kaip mūsų fizikos mokytojas – kompartijos narys, kartais per pamokas darydavęs ateistines užuominas M., slapta Kauno arkikatedros bazilikos zakristijos koplytėlėje priėmė bažnytinę santuoką. Vėliau, jis siekdamas karjeros, klusniai vykdė čekistinius nurodymus. Rusų kalbos mokytojas komunistas R. būdavo siunčiamas Kūčių vakarą į mokyklos mokinių namus tikrinti, ar namuose nešvenčiamos Kūčios. Tik tas šnipinėjamas jo šeimininkams maža duodavo naudos: mokinių tėvai, kaip ir mokiniai, žinojo mokytojo silpnybę alkoholiui – pirmuose jo apsilankymo namuose būdavo gerokai pavaišinamas tuo gėrimu, į kitus eidavo jau gerokai įkaušęs, o dar toliau jo svirduliuojančio niekas neįsileisdavo… Prieš sovietines šventes mokytojui Ilgūnui būdavo nurodyta mokinius repetuoti, kaip reikės eiti tose priverstinėse šventinėse demonstracijose – vietoje kūno kultūros pamokų kelis kartus žygiuodavome per gatves. Einant pro įrengtą tribūną greta Karo muziejaus Donelaičio gatvėje turėjome į partokratinius šūkius atsakyti – valio. Tačiau jau per pačią vadinamą šventinę eiseną vietoje valio, sušukdavome – namo, namo… Dažnai pabėgdavome pro užpakalines duris ir nuo tų įkyrių ideologinių minėjimų. Centrines duris saugodavo mokytojai su budinčiais mokiniais. Vienais metais mūsų klasė buvo pirmame aukšte, jos langai atsidarydavo I. Kanto gatvės pusėje. Tuo mes puikiai pasinaudodavome iššokdami pro langus.

VDU salėje kalba gimnazijos direktorė Nerija Baltrėnienė

Susirinkusius sveikina profesorius Vytautas Landsbergis

Baigiau mokyklą 1955 metais su paskutine berniukų laida. 1954 metais mokykla tapo mišri, ji buvo „sujungta“ su antra mergaičių vidurine mokykla. 1988 metais mokyklą įsiūbavo Sąjūdžio banga – joje pradėjo veikti šio visuomeninio judėjimo rėmimo grupė. Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse – 1989 metais mokyklai grąžintas garbingas Aušros vardas, o 1998 metais mokyklai vėl suteiktas gimnazijos statusas.

Įvairių žanrų garsūs menininkai – Vytautas Kasiulis, V. Valius, R. Antinis, V. Stauskas, J. Mačiūnas, R. Verba, V. Žalakevičius, L. Zelčius, G. Padegimas, jaunystėje buvęs ministrantu Mokinių bažnyčioje kompozitorius M. Tamošiūnas, K. Kaveckas, R. Geniušas, mokslo darbuotojai A. Butkus, Limas Kupčinskas, LR Seimo narys Rytas Kupčinskas, krepšininkas Stepas Butautas ir daugelis kitų – tai vis Aušros gimnazijos auklėtiniai. Mano klasiokas, jaunystės laikų draugas Algimantas Cimbolaitis taip pat garsėjo savo literatūriniais sugebėjimais, išleido keletą savo poezijos knygų. Buvusiam gimnazijos kapelionui prelatui Stanislovui Jokūbauskiui už žydų vaikų gelbėjimą suteiktas Pasaulio teisuolio vardas. Gimnaziją baigė ir trys Kovo 11-osios Akto signatarai. Iš jų buvęs Lietuvos Sąjūdžio vedlys, Atkuriamojo Seimo Pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis.

Pogrindinės jaunimo organizacijos narys aušrokas Augustinas
Laurynaitis, žuvęs po traukinio ratais

Kauno Aušros gimnazija švenčia savo veiklos 100 metų jubiliejų. Šventė prasidėjo šv. Mišiomis Kauno arkikatedroje bazilikoje, kur buvo prisiminti visų kartų gimnazijos mokytojai ir mokiniai. Iš Katedros didžiulė aušrokų ir jų artimųjų eisena, stabtelėjusi prie savo pasipuošusios gimnazijos, nužygiavo Laisvės alėja link Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio. Čia jautrias kalbas pasakė gimnazijos direktorės pavaduotoja ir buvęs aušrokas profesorius Vytautas Landsbergis. Pagerbus žuvusius dėl Lietuvos laisvės, gėles padėjome prie Nežinomo Kareivio kapo ir prie Laisvės paminklo. Tolimesnis jubiliejaus renginys Aušros spindulių apšviesti vyko VDU didžiojoje salėje. Šventinį susirinkimą savo sveikinimo žodžiu pradėjo gimnazijos direktorė Nerija Baltrėnienė. Ji išsamiai nušvietusi gimnazijos nueito kelio istoriją bei pabrėžusi jos gilias lietuviškumo tradicijas, garbingiems svečiams įteikė Gimnazijos 100-čio medalius. Dideliam būriui gimnazijos mokytojų buvo įteikti Švietimo ir mokslo ministerijos, miesto savivaldybės bei Švietimo ir ugdymo skyriaus Padėkos raštai. Savo prisiminimais iš gimnazistinių laikų pasidalijo pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis, Prezidentas Valdas Adamkus ir kiti. Sveikinimo žodį tarė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. Meninę programą atliko gimnazijos mokiniai. Malonų siurprizą padarė profesorius Vytautas Landsbergis, paskambinęs keletą M. K. Čiurlionio fortepijoninių etiudų.

Mokinės Dalios Puidokaitės laidotuvių eisena

Tolimesnis prisiminimų bei pabendravimo vakaras vyko pačioje gimnazijoje. Prasmingai praėjo diena. Labai įsimintini liko Prezidento Valdo Adamkaus pasakyti žodžiai: Ši mokykla man davė ne tik matematikos, istorijos ar geografijos žinių, čia aš gavau vertingus gyvenimo pagrindus: žmogiškumą, patriotizmą, tautinį orumą… Palinkėsime gimnazijai, jos vadovybei, mokytojams bei mokiniams visada siekti šių nekintamų dvasinių vertybių, prisikėlusios Tėvynės aušros spindulių, savo tautinių šaknų geresnio pažinimo ir stiprinimo.

Prie Nežinomo Kareivio kapo. Priekyje – Atkuriamojo Seimo
Pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, Sausio 13-osios brolijos
Garbės pirmininkė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, LLKS štabo
viršininko pavaduotojas Zigmas Tamakauskas

Aldonos Grigaitienės ir Norberto Skokausko nuotr.

Švietimo ir mokslo ministerijos Komunikacijos skyrius

Mokyklų pažangos projektų konkursai, aiškiais kriterijais paremti mokinių pasiekimų vertinimų įrankiai, informacinė sistema mokinių kūrinių, mokymosi pasiekimų ir jų įvertinimų kaupimui, elektroninė egzaminų vykdymo ir vertinimo aplinka bei galimybės mokytis švietimo lyderiams būdingų įgūdžių ir dalintis patirtimi. Tai – tik nedidelė dalis projektų, kurie įgyvendins švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės patvirtintą Kokybės kultūros plėtros veiksmų planą.

Iki 2022 metų iš viso šiam planui preliminariai numatoma 48,2 mln. eurų. Beveik du trečdaliai lėšų – 30,9 mln. eurų – Europos Sąjungos struktūrinė parama. „Šiek tiek daugiau kaip trečdalis visų lėšų bus skirta konkurso būdu finansuojamiems mokyklų, jų grupių ir ištisų savivaldybių švietimo pažangos projektams, kurie gerins ne tik mokinių pasiekimus, bet ir santykius pačioje mokykloje“, – pažymėjo švietimo ir mokslo ministrė.

Ne mažiau kaip 20 proc. visų lėšų bus nukreipti mokyklų mokymams, konsultavimui, stažuotėms, bendrai kūrybai. Kitos išlaidos – egzaminų organizavimui, mokyklų vertinimui, tarptautiniams ir nacionaliniams tyrimams, viešosioms konsultacijoms, informacinėms sistemoms.

Per ateinančius penkerius metus formuluojamas siekis, kad bent 30 proc. visų brandos egzaminų ir pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimų vyktų arba mokinių darbai būtų vertinami elektroninėje aplinkoje. „Elektroninė vertinimo sistema leistų kurti ne tik individualias kompiuterizuotas vertintojų darbo vietas ir spręstų dabartines vertintojų darbo organizavimo problemas, bet ir leistų didinti vertinimo kokybę, skaidant vertinamą darbą pagal užduotis atskiriems vertintojams, tiesiogiai stebėti ir koreguoti vertinimo kokybę“, – teigė ministrė.

Atlikta mokyklų išorinio vertinimo duomenų analizė rodo, kad mokinių pasiekimai labai priklauso ne tik nuo tiesioginio mokinio ir mokytojo bendravimo, bet ir nuo mokyklos bendros organizacinės kultūros. „Svarbu, ar mokykla pati sau ir kartu mokiniams kelia pakankamai ambicingus planus, kokių vertybių laikosi, kaip moka susitelkti, siekiant pažangos, kokius ryšius palaiko su vaikų tėvais. Todėl vienas iš uždavinių – savarankiškos, veržlios ir ambicingos mokyklų bendruomenių kultūros skatinimas ir formavimas. Daug dėmesio bus skiriama ir potencialių mokyklų vadovų ir lyderių rengimui, jų atrankai ir praktikos vertinimui“, – pasakojo A. Pitrėnienė.

Įgyvendinant Kokybės kultūros plėtros veiksmų planą, bus sukurti aiškiais mokinių mokymosi pasiekimų vertinimo kriterijais paremti mokinių pasiekimų vertinimo įrankiai 2, 4, 6 ir 8 klasių mokiniams, taip pat bus padedama mokykloms apdoroti vertinimo rezultatus, rengiamos individualios mokinių, klasių, mokyklų ataskaitos, duomenų analizės bei interpretavimo mokymai ir konsultacijos.

Sukurtos naujos informacinės sistemos leis mokiniams nuolat kaupti savo kūrinių, mokymosi pasiekimų ir jų įvertinimų aplanką, praversiantį keliant sau mokymosi ir ugdymosi tikslus, siekiant išsilavinimo pripažinimo, stojant mokytis į aukštąsias mokyklas ar bandant įsidarbinti. „Siekiant tobulėti itin svarbus yra grįžtamasis ryšys, žinojimas, kaip sekasi, kas ir kodėl keičiasi, ką reikėtų sustiprinti. Tam reikalingos įsivertinimo, refleksijos priemonės, išoriniai vertinimai, konkretūs savo pažangos įvertinimo, savęs matymo kitų kontekste įrankiai arba priemonės. Todėl plane numatyta tokio grįžtamojo ryšio priemonių infrastruktūros plėtra“, – kalbėjo švietimo ir mokslo ministrė A. Pitrėnienė

Taip pat ketinama galutinai patvirtinti Geros mokyklos sampratą. Remiantis kriterijais ir mokyklų atlikto įsivertinimo rezultatais kasmet numatoma grupei mokyklų suteikti Geros mokyklos vardą. „Jis galiotų tik metus, tačiau mokyklos istorijoje išliktų kaip buvęs laimėjimas ir juo, kaip aukso medaliu, būtų galima dar ne vienerius metus pelnytai didžiuotis. Šiemet tokį vardą jau gavo aštuonios Lietuvos mokyklos“, – pažymėjo ministrė.

Kokybės kultūros plėtros veiksmų planas skirtas Valstybinės švietimo 2013-2022 metų strategijos antrajam tikslui įgyvendinti, kuris numato „įdiegti duomenų analize ir įsivertinimu grįstą švietimo kokybės kultūrą, užtikrinančią savivaldos, socialinės partnerystės ir vadovų lyderystės darną“. Atitinkamai veiksmų plane keliami du uždaviniai: sustiprinti mokyklų bendruomenių savarankiškumą ir atskaitomybę, t.y., skatinti švietimo tobulinimo talką, ambicijas, įgūdžius ir energiją tobulėti bei stiprinti mokinių pasiekimų, mokyklų ir visos švietimo sistemos vertinimą ir stebėseną, duodant mokiniams ir mokykloms šiuolaikinių pažangos matavimo ir grįžtamojo ryšio priemonių.

Nuotrauka: www.smm.lt

2015 m. lapkričio 6–7 d. 5-oje mokyklų įrangos, mokymo priemonių ir technologijų parodoje „Mokykla 2015“ aktyviai dalyvavo ir didžiausia pedagogus rengianti aukštoji mokykla mūsų šalyje – Lietuvos edukologijos universitetas (LEU). Lapkričio 6 d. pedagogus ir tėvelius LEU kvietė diskutuoti, kodėl jauni žmonės (ne)nori siekti pedagogo profesijos? Kaip kelti mokytojo profesijos prestižą? Kodėl ir koks pedagogas yra vertas didelės pagarbos? Koks mokytojo indėlis į visuomenės gerovę?

Apie tai, kad būti mokytoju yra įdomu ir garbinga, kalbėjosi ir autoritetingomis nuomonėmis apie pedagoginio darbo aktualijas ir perspektyvas dalijosi įvairių sričių atstovai ir specialistai. Diskusiją vedė LEU Istorijos fakulteto dėstytojas ir Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos istorijos mokytojas Mindaugas Nefas.

Vilniaus Žemynos gimnazijos mokytoja ekspertė, Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos tarybos pirmininkė Žaneta Vaškevičienė, paklausta, ar pritaria nuomonei, kad mokytojavimas – supergalia, atsakė, jog dar prieš kokius 5 metus būtų galėjusi sakyti, kad mokytojo profesija panaši į namo statybą. Tačiau šiandien, jos nuomone, mokytojo įvaizdis panašesnis į banglentininko profesiją. O vartotojiškoje visuomenėje pedagogai išsiskiria tuo, kad jie vieninteliai augina žmones tuomet, kai visi juos „numeta“ mokykloms.

Diskusijoje dalyvavęs švietimo ir mokslo viceministras Rolandas Zuoza patvirtino, kad mokytojavimas iš tiesų nebėra profesija, o supergalia, gyvenimo būdas ir vertybių sistema. Pastarąją mokytojas turi perduoti mokiniams. Viceministras pabrėžė, kad dabar ne tik mokykla, bet ir Švietimo ir mokslo ministerija yra „be sienų“, daug dirbama kartu. Nors ir planuojama mokytojams didinti atlyginimus, R. Zuoza mano, kad svarbus ne tik jis, bet ir metodinė parama. „Kartais aš sakau: netrukdykime mokytojams dirbti“, – teigė viceministras.

Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidentas (LiJOT) Mantas Zakarka atkreipė dėmesį į vieną pedagogo supergalią – užsiėmimą papildomomis veiklomis, būreliais, darbą su jaunais žmonėmis. Pasak jo, dabartinėje visuomenėje mokytojas neapsiriboja tik pamokomis. „Netgi per pertrauką kalbėtis su jaunu žmogumi yra didžiulė supergalia, nes mokytojas vienu metu kartais gali būti ir psichologas, ir beveik psichiatras. Ir drauge gali mokyti ne tik, pavyzdžiui, matematikos, chemijos ar istorijos, bet ir labai elementarių gyvenimo dalykų“, – sakė M. Zakarka. Pasak jo, tarp jaunimo organizacijų narių mokytojas yra vertinamas kaip patarėjas, kurio supergalia slypi nuoširdžiame bendravime. M. Zakarkos nuomone, pedagogas arba turi šią galią, arba ją ugdosi, arba neturi. „Jei jis šios galios neturi, man tikrai kyla klausimas, ar jam reikia dirbti mokykloje“, – teigė LiJOT prezidentas.

Ž. Vaškevičienė, atsakydama į diskusijos vedėjo M. Nefo klausimą, kodėl mokiniai nenori būti supergalingi ir nepasirenka pedagogo kelio, teigė, kad viena iš priežasčių yra ta, jog dabartinis jaunimas rezultatus nori matyti greitai – čia ir dabar. „O mokytojo darbe greito rezultato dažniausiai nematome. Kita priežastis – socialinis statusas, kuris atrodo per žemas daugeliui, o jaunimas nori gyventi geriau ir išlaikyti žmogišką orumą. Šiandien valstybė to mokytojui galbūt negarantuoja“, – sakė ji ir pridūrė, kad ne kiekvienas gali būti mokytoju, nes viena yra norėti, o kita – galėti. Dažnai žmogus, pradėjęs dirbti mokytoju, suvokia, kad jam tai per sunku. Pasak Ž. Vaškevičienės, svarbiausia, kad būtų kuo daugiau profesionalių mokytojų.

M. Zakarka atkreipė dėmesį į tai, kad jauni žmonės, praleisdami statistinę valandą internete, žiniasklaidoje nemato gražių pavyzdžių apie mokytojus. Pasak jo, naujienų portalų antraštės skelbia, jog mokytojai streikuoja, yra nepatenkinti ir pan. M. Zakarka į tai pasiūlė pažiūrėti jauno žmogaus akimis. Kokį mokytojo įvaizdį jis mato viešojoje erdvėje? Pašnekovas, vykdamas į diskusiją, internete ieškojo, kokios yra vyraujančios naujienos apie pedagogus, bet nerado jokio teigiamo straipsnio apie jų nuveiktus gerus darbus. Mat žiniasklaida apie tai tiesiog nerašo, nes žurnalistams visada įdomios sukrečiančios naujienos. M. Zakarka siūlė mokytojams surengti bent vieną akciją, kuri būtų nukreipta ne į atlyginimus, o parodytų, kad mokytojo darbas yra kupinas džiaugsmo.

Pasak viceministro, mokytojo profesija yra svajonių specialybė, nes turbūt visi vaikystėje svajoja būti mokytojais. „Aš, pavyzdžiui, vaikystėje svajojau būti mokytoju. Namuose buvau pasidaręs klasę ir mokiau savo tėvus“, – prisiminė R. Zuoza.

„Tad kodėl mokiniai nesirenka mokytojo kelio?“, – klausė diskusijos vedėjas M. Nefas. M. Zakarka sakė, kad gal ir nereikia norėti, kad visi norėtų mokytojauti. „Kaip atrodys pasaulis, jei visi norės būti mokytojais? Na, aš nenorėčiau gyventi tokiame pasaulyje. Kita problema – mažai galimybių įsidarbinti. Ir blogiausia tai, kad patys pedagogai nuvertina savo profesiją, sakydami, kad štai programuotojai uždirba gerai, kaip gerai dirbti statybų sektoriuje. Pedagogai kažkodėl nesako, kad būti mokytoju irgi gerai. Tai yra kompleksinė problema“, – kalbėjo LiJOT prezidentas.

M. Nefas, provokuodamas diskusijos dalyvius, pasiūlė idėją, kaip Švietimo ir mokslo ministerija galėtų sutaupyti labai daug pinigų. Ogi reiktų pakviesti mokytojų, įrašyti jų paskaitas, kurias mokiniai, prisijungę prie interneto, žiūrėtų. Taip nebereikėtų didelės dalies pedagogų. Viceministras atkreipė dėmesį į tai, kad reikia matyti vaikų akis, vienas kito akis. „Kodėl mes čia susirinkome? Juk galėjome pasikalbėti internetu. Bet čia matome vienas kito akis“, – sakė jis. Socializacijos specialistas R. Zuoza, parašęs disertaciją apie vaikų socializaciją, teigė, kad vaikas, be savo draugų, mokytojų, visų socializacijos procesų, negalėtų tapti pilnaverčiu piliečiu. Jo nuomone, svarbiausias dalykas pedagogo darbe yra vertybinis pagrindas: „Mes nebespėsime perduoti visų žinių vaikams, nes jos keisis ir keisis. Bet turime išmokyti vaikus mokytis.“

M. Zakarkai sukėlė šypseną mintis, kad skautai internetu galėtų mokyti sudėti ir užkurti laužą. M. Nefas su M. Zakarka priėjo prie išvados, kad, nors ir nėra jokios galimybės susižeisti, bet nėra ir jokios galimybės patirti. „Manau, kad skaitmeninės paskaitos gali puikiai papildyti. Bet pakeisti? Niekada nepatikėčiau“, – sakė jis.

Diskusijos vedėjas M. Nefas mokytojų paprašė atskleisti, kas jiems padeda palaikyti jų supergalią. Ž. Vaškevičienė prisipažino, kad jos supergalia yra buvimas mokytoja iš pašaukimo. Pasak pašnekovės, didžiausias palaikymas yra kolegos, mokiniai, jų elgesys kasdien, žmogiškasis ryšys. M. Zakarka pabrėžė, kad darbas neatsiejamas nuo tikėjimo. „Kol tu tiki savo darbu, tol tau niekada nepritrūks energijos“, – teigė jis.

Diskusijos pabaigoje M. Nefas prie mikrofono pakvietė salėje sėdintį istorijos studentą Tomą ir paprašė keliais sakiniais pamėginti paaiškinti, kas yra ta supergalia, ar tikrai jos reikia dirbant pedagoginį darbą. „Na, mokytojas irgi yra žmogus. Jis turi susikaupti, pailsėti ir, svarbiausia, dirbti iš visos širdies“, – tokiais žodžiais diskusiją baigė būsimas pedagogas.

Švietimo ir mokslo ministerija skelbia konkursą užsienio lietuvių neformaliojo lituanistinio švietimo projektams finansuoti 2016 metais. Lituanistinės mokyklos, kitos švietimo įstaigos ar jas vienijančios organizacijos iki sausio 30 d. gali teikti paraiškas mokyklų bendradarbiavimo, mainų projektams, stovykloms organizuoti ir kitai veiklai. Kadangi liepą vyks Lietuvos moksleivių dainų šventė „Tu mums – viena“, lituanistinių mokyklų meno kolektyvai gali gauti finansinę paramą tautiniams rūbams įsigyti.

Finansinė parama taip pat bus skiriama metodinei ir mokomajai medžiagai, tautinei atributikai, mokymo ir kitoms priemonėms sukurti, išleisti, įsigyti. Parama gali būti skiriama ir šių mokyklų mokytojų kvalifikacijai tobulinti, taip pat informacinių leidinių leidybai, interneto svetainių atnaujinimui.

Atrenkant finansuotinus projektus, pirmenybė bus teikiama tiems, kurie turės papildomų finansavimo šaltinių, plėtojantiems lituanistinių mokyklų tarpusavio bendradarbiavimą, orientuotiems į ilgalaikę lituanistinę veiklą ir kt. Prioritetas bus teikiamas ir mokytojų kvalifikacijos tobulinimui.

Užsienyje veikia daugiau nei 160 neformaliojo švietimo lituanistinių mokyklų. Jose savaitgaliais ugdoma apie 7 tūkstančiai vaikų.

Konkurso tikslas – skatinti užsienio lietuvius, lietuvių kilmės užsieniečius ir užsieniečius mokytis lietuvių kalbos, susipažinti su mūsų valstybės istorija, kultūra, dabartimi, stiprinti ir palaikyti lietuvybę.

Projektų paraiškos forma ir informacija skelbiama Švietimo ir mokslo ministerijos interneto puslapiuose:

https://www.smm.lt/web/lt/smm-svietimas/informacija-atvykstantiems-is-usienio-isvykstantiems-i-uzsieni/neformalusis-lituanistinis-svietimas;

https://www.smm.lt/web/lt/konkursai/kiti-konkursai/paskelbtas-neformaliojo-lituanistinio-svietimo-projektu-konkursas.

Projektų paraiškas reikėtų siųsti paštu Švietimo ir mokslo ministerijos Užsienio lietuvių skyriui (A. Volano g. 2, LT-01516, Vilnius) ir elektroninio pašto adresu daiva.zemguliene@smm.lt.

Telefonas pasiteirauti +370 5 219 1184.

Švietimo ir mokslo ministerijos Komunikacijos skyrius

Baleto spektaklio „Pelenė“ pagal S. Prokofjevo muziką pristatymu bendruomenei šį sekmadienį Vievio kultūros centras baigė projektą „Pasimatuok puantus“, dalinai finansuojamą Lietuvos kultūros tarybos. Daugiau kaip tris mėnesius trukusio projekto metu vieviečiai turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su baleto – patrauklaus, populiaraus ir viliojančio muzikinio scenos žanro – „virtuve“. Daugiau kaip 70 įvairaus amžiaus vieviečių aktyviai dalyvavo projekto veiklose: mokėsi baleto pradmenų, scenos apšvietimo ir įgarsinimo,  kūrė dekoracijas, scenos kostiumus, juos gamino, lankėsi Operos ir baleto teatre – stebėjo profesionalių baleto artistų repeticijas, dailininkų, scenos inžinierių, kitų specialistų profesionalų darbą. O kur dar keli šimtai mūsų bendruomenės narių, edukacinių išvykų metu aplankiusių  Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą ar dalyvavusių baleto temai skirtuose seminaruose susitikimuose!

Kūrybinė stovykla.

Spalio pabaigoje sukvietėme projekto dalyvius į kūrybinę stovyklą. Pasiskirstę į darbo grupes visi tęsė jau prieš mėnesį pradėtas veiklas: vieni mokėsi „baleto abėcėlės“, kiti piešė sceninių kostiumų eskizus, gamino dekoracijas, siuvo, tretiems labiau patiko mokytis techninių scenos darbų. Meninės ir techninės edukacijos užsiėmimai vyko iki pat projekto pabaigos.

Klasikinio šokio pamokos.

Tikriausiai nėra mergaitės, nesvajojusios tapti balerina. Todėl klasikinio šokio darbo grupėje daugumą sudarė jaunosios šokėjos. Tačiau puikiai sekėsi ir vaikinams. Domas, Laurynas, Aistis, Rokas ir kiti berniukai sako supratę, kad baleto pamokos svarbios ne tik išmokti konkrečius žingsnius ar judesius, bet ir bendram fiziniam tobulėjimui – juk visi baleto šokėjai be galo gražios laikysenos, liekni, raumeningi.

Klasikinio šokio užsiėmimus mūsų šokėjams vedė baleto pedagogas Donatas Bakėjus,  iš karto pelnęs projekto dalyvių simpatijas. Demi-plie, grand plie, battement, battement tendu, rond de Jambes, arabesque – visi šie prancūzų kalbos žodžiai, iki tol negirdėti, tapo visiems suprantami – juk mūsų šokėjai kasdien kartojo  šiuos judesius.

Donatas Bakėjus baleto pamokas vedė ne tik Vievyje. Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus R. Kondroto ir direktoriaus pavaduotojos baleto ugdymui Linos Puodžiukaitės-Lanauskienės pakviesti lankėmės šioje garsioje mokykloje – stebėjome įvairaus amžiaus grupių būsimųjų baleto žvaigždžių užsiėmimus. Jaunuosius vieviečius ypač sužavėjo berniukų ir vaikinų pamokos: grakščiai atliekami aukšti šuoliai, sukiniai… Šios mokyklos naujoje baleto salėje D. Bakėjui vedė užsiėmimus ir mūsų projekto dalyviams!

Baleto pamokas turėjome ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Baleto pamokas prie veidrodžių ir lazdų mums vedė baleto pedagogė Elena Juodišienė.

Ir, be abejo, kasdieninės klasikinio šokio pamokos Vievyje su choreografe Dijana Petkevičiene. Juk projekto dalyviai ne tik tęsė pažintį su baleto abėcėle, bet ir kūrė vaidmenis baleto spektakliui „Pelenė“, kurį režisavo Sofija Jonaitytė. Šokėjai jau gavo vaidmenis ir visą lapkritį kasdien vykusiose repeticijose šoko atskirus baleto numerius, jungė juos į bendrą veiksmą. Ir labai laukė premjeros…

Scenografijos ir sceninių kostiumų kūrimas.

Į projekto veiklas mielai įsitraukė Elektrėnų socialinės reabilitacijos centro gyventojai, Vievio vaikų dienos centro lankytojai. Dailės pedagogės Dalios Kobelevienės vadovaujami jie kūrė sceninių kostiumų eskizus projekto metu statomam baleto spektakliui „Pelenė“. Pagal juos ir buvo pasiūti Pamotės, jos Dukrų, Rūmų damų ir Ponų, Šauklių, Laikroduko, Pažų ir kitų personažų drabužiai. Dalia Kobelevienė su mūsų benduromenės senjorėmis ėmėsi įgyvendinti popieriuje pateiktas idėjas. Genovaitė Stepankevičienė, Genovaitė Buziliauskienė, Elena Radzevičienė, Danguolė Išorienė, Vievio neįgaliųjų draugijos moterys vis derino audinius ir juosteles, karpė ir klijavo puošybos detales, matavo, siuvo, ardė ir vėl siuvo – juk sceniniai kostiumai turi būti ne tik vizualiai nepriekaištingi, bet ir nevaržyti šokėjų judesių. Visi šios darbo grupės dalyviai pripažino, jog ne tik patyrė kūrybinį džiaugsmą, bet įgijo naujos patirties, susijusios su scenos drabužių gaminimo specifika.

O dailės pedagogo Augenio Kaspučio suburta scenografijos kūrimo grupė darbavosi kurdami dekoracijas – Karaliaus rūmus, Pamotės dvarą, neįprastus medžius ir gėles. Visa tai turėjo padėti sukurti scenoje pasaką. Matas Mažutavičius, Aistė Šimonytė, Austėja Pažeraitė ir visas būrys jų draugų darbavosi ir pieštukais, ir pjūkliukais, ir klijais, ir dažais.

Scenos apšvietimas ir įgarsinimas: tai labai svarbu. Mykolo Krasnicko ir Vytauto Umbraso padedami projekto dalyviai Lukas Jančiauskas, Einaras Čižius, Neilas Žarskas, Patrikas Rapčinskis ir kiti mokėsi meninių – techninių scenos aptarnavimo darbų. Juk visa tai prisideda prie spektaklio sėkmės. Sumontuoti muzikos takelį ar konkrečiai spektaklio scenai pritaikyti reikiamą šviesos intensyvumą ir spalvų spektrą – sudėtinga užduotis.

Edukacinės išvykos.

Kas yra baletas? Ar matėte „gyvą“ baletą? Kokius žinote garsius baleto artistus? Tai klausimai, kuriuos dar rengdami projektą apklausos metu Vievio kultūros centro darbuotojai uždavė Vievio gyventojams. Dauguma atsakymų nuliūdino, todėl ir kilo projekto „Pasimatuok puantus“ idėja. Kuo daugiau įvairaus amžiaus ir socialinių grupių vieviečių įtraukti į projekto veiklas – buvo vienas iš tikslų, kuriuos užsibrėžė projekto autoriai.

Ir jauni, ir vyresni projekto dalyviai pažintį su baletu pradėjo edukacinėmis ekskursijomis į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą. Keletą kartų lankėmės šioje meno šventovėje: edukacinių programų vadovės Sofijos Jonaitytės vedami vaikščiojome teatro užkulisiuose, stebėdami įvairių kūrybinių ir techninių profesijų meistrų veiklas, baleto šokėjų užsiėmimus, turėjome galimybę žvilgtelėti į E. Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“  generalinę repeticiją, matėme keletą baleto spektaklių. Projekto dalyviai prisipažino niekad nemanę, kad teatro „virtuvė“ tokia didelė, o baleto kelias toks ilgas ir sudėtingas.

Seminarai bendruomenei

Projekto metu buvo surengti trys seminarai – susitikimai su Vievio bendruomene. Lektoriai Donatas Bakėjus ir Sofija Jonaitytė pasakojo vieviečiams Lietuvos baleto, šiemet švenčiančio 90-metį, istoriją, šiandienos aktualijas, ateities planus, supažindino su baleto artistų kasdieniniais darbais, profesijos specifika.  Seminarų-susitikimų dalyviai negailėjo klausimų: buvo įdomu, kokio amžiaus ir kokių fizinių duomenų vaikai priimami į M.K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyrių, kokios perspektyvos baigus šią mokyklą, kokia baleto artisto karjeros trukmė, ar balerinos laikosi dietos ir kokios, kokia galimybė baleto artistui daryti karjerą Lietuvoje, kaip atrodo Lietuvos baletas kitų Europos šalių baleto teatrų ir baleto meistrų kontekste ir t.t. Seminarų dalyviai galėjo ekrane stebėti įvairiais laikotarpiais Lietuvos scenoje pastatytų baletų ištraukas su šio žanro žvaigždėmis.

Premjera. Du baleto „Pelenė“ pagal S. Prokofjevo muziką premjeriniai spektakliai – projekto „Pasimatuok puantus“ kulminacija. Juos matė ir jais žavėjosi Beižionių ir Vievio bendruomenės. Spektaklio pristatymuose dalyvavo daugiau kaip 50 projekto dalyvių.

Beižionių vaikų globos namuose mūsų „Pelenę“ žiūrėjo ir jaunieji šių namų gyventojai, ir kaimo žmonės. Salė pražydo įvairiaspalviais kostiumais pasipuošusiais šokėjais,  prisipildė muzikos garsais, o pabaigoje suskambo garsiais aplodismentais. Globos namų direktorius Vilmantas Palčiauskas po spektaklio dėkodamas atlikėjams ir organizatoriams sakė, jog profesionalūs baleto artistai į Beižionis atvyko pirmą kartą ir tikrai užkrėtė bendruomenę „baleto liga“. O Vievio šokėjai parodė jauniesiems beižioniškiams, kad baletas labai patrauklus šokio meno žanras, su kurio galima gražiai susidraugauti.

Antrasis premjerinis spektaklis vyko pilnutėlėje Vievio gimnazijos salėje – tokio benduomenės susidomėjimo sulaukė kulminacinis projekto renginys. Ir Beižionyse, ir Vievyje drauge su jaunaisiais projekto dalyviais scenoje šoko Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus auklėtiniai 12 ir 13 klasių moksleiviai Julija Šumacherytė (Pelenė), Tomas Kratkovskis (Princas), Vilija Montrimaitė (Fėja). Vievio šokėjai Mingailė Širvinskaitė – Pamotė, Vėtra Bliūdžiūtė ir Lėja Apanavičiūtė – Pamotės dukros, Rūmų didikai: Ugnė Rėmytė, Vakarė Urbanovičiūtė, Aurelija Bliakevič, Ieva Jodkaitė, Danielė Dergačiovaitė, Kotryna Sedleckaitė, Matas Valys, Kristupas Marma, Lukas Puzinovas, Liutauras Paškevičius, Laurynas Kanapickas, Domas Juodis, Augustė Perednytė, Mykolė Baubaitė, Benas  Markevičius, Nikodemas Kaluževičius, Matas Markevičius, Šaukliai: Emilija Narbutaitė, Viktorija Narkevičiūtė, Eglė Vasiliauskaitė, Gintautė Misevičiūtė, , Ernesta Neverovska,  Kristupas Valantavičius, Aurėja Petrauskaitė, Laikrodis: Emilija Dūdėnaitė, ,Sandra Koncevičiūtė, Gabrielė Ambraževičiūtė, Augustė Sajetaitė, Simona Zagorskaitė, Urtė Kontarė,  Emilija Karpičiūtė, Akvilė Gumbytė, Veronika Ruzgaitė, Airina Rimkevičiūtė, Ugnė Gribauskaitė, Akvilė Patupaitė ir kiti be galo didžiavosi galėdami šokti su profesionaliais baleto artistais. Prie garso ir apšvietimo pultų sėdėjo, dekoracijas keitė taip pat projekto dalyviai. „Pasijutomi tikri baleto artistai… Ir jaudinomės, ir smagu buvo… Stengėmės prisiminti viską, ko mokė choreografai… Negalėjom patikėti, kad šokam greta tikrų balerinų“ –  po spektaklio su džiugiu jauduliu įspūdžiais dalinosi Danielė, Vėtra, Lėja, Laurynas, Domas, Augustė.

Gausiais aplodismentais ir gėlių puokštėmis buvo apdovanoti svečiai – baleto šokėjai, edukacinių veiklų vadovai, aktyviausi projekto dalyviai. Organizatoriai dėkojo ir rėmėjams – Vievio gimnazijai (direktorius Gintaras Dobilaitis), Vievio pradinei mokyklai (direktorė Alma Reklaitienė), Vievio meno mokyklai (direktorė Albina Dmukauskienė), Vievio bendruomenės santalkai (pirmininkas Vytautas Urbonas), verslininkams Jovitai ir Vytautui Apanavičiams, visiems prisidėjusiems prie projekto įgyvendinimo. Žiūrovai ilgai nesiskirstė – visi norintys galėjo pasimatuoti tikrus puantus ir balerinų kostiumus.

Tam, kad prisimintume, kas projekto metu buvo gražiausia, įdomiausia, dar kartą iš arti pamatyti pačių sukurtus ir pagamintus sceninius kostiumus ir dekoracijas, pasigėrėti vaikų piešiniais baleto tema Vievio kultūros centas kviečia aplankyti parodą „Baleto spalvos“, kuri veiks iki pat Šv.Kalėdų.

Ar projektas buvo sėkmingas? „Mes, vyresnieji vieviečiai, net nesitikėjome, kad projekto metu sutiksime tiek gėrio: vieni pagilino žinias apie baletą, kiti, apskritai, tik dabar su juo susipažino, vieni aktyviai dalyvavo daugelyje projekto edukacinių veiklų, kiti tik atėjo pasižiūrėti premjeros. Tačiau, esu tikra,  nebuvo nė vieno abejingo visiems tiems baletui skirtiems dalykams, kurie šį rudenį papuošė mūsų miesto kultūrinį gyvenimą.“ – kalbėjo vievietė Karolina Naprienė. „Kitąmet stosiu į M.K. Čiurlionio menų mokyklą“ – tvirtai apsisprendė dešimtmetė Kotryna, niekada iki projekto nešokusi. Jos gabumus pastebėjo baleto pedagogai. Gal ne tik Kotryną ateityje išvysime Didžiojo baleto scenoje? O projekto įgyvendintojai – Vievio kultūros centro darbuotojai – itin džiaugiasi tuo, kad į kūrybinę veiklą įsitraukė bendruomenės nariai iki tol aktyviai nedalyvavę kultūriniame gyvenime.

Projektas „Pasimatuok puantus“ nebuvo trumpalaikis įvykis: projekto dalyviai vieningai nusprendė – tebūna Vievyje Vaikų šokio teatras. Net jei ir ne visi dabartinio projekto dalyviai jame šoks, esame tikri, jie tikrai bus dažni Operos ir baleto teatro lankytojai.

JAUNOSIOS ŠOKĖJOS VĖTRA IR LĖJA MATUOJASI PUANTUS

PROJEKTO DALYVIAI PO SPEKTAKLIO SU BEIŽIONIŲ VAIKŲ GLOBOS NAMŲ AUKLĖTINIAIS

Audronė Stepankevičiūtė,

projekto „Pasimatuok puantus“ vadovė

Vievio kultūros centras, tęsdamas bendradarbiavimą su šalies profesionaliaisiais teatrais, įgyvendina projektą „Pasimatuok puantus“. Lietuvos kultūros tarybos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos jau keturis kartus dalinai finansuoti projektai leido įvairaus amžiaus ir socialinių grupių vieviečiams prisiliesti prie įvairių žanrų scenos meno – operos, lėlių teatro, dramos.

Šiemetinis projektas „Pasimatuok puantus“ sukvietė vieviečius, norinčius iš arčiau pažinti baletą. Mūsų partneriai – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir M. K. Čiurlionio meno mokykla, su kuriais projekto dalyviai jau įsisuko į veiklas. Iki šiol keturios vieviečių grupės – nuo vaikų iki senjorų –  lankėsi teatre, kur su puikia edukacinių programų vadove ir operos soliste Sofija Jonaityte „tyrinėjo“ teatro „virtuvę“ – lankėsi dirbtuvėse, susipažino su šiuolaikinėmis techninėmis scenos galimybėmis, matavosi balerinų drabužius.

Teko ir repeticijų pamatyti, ir spektaklius aplankyti.

Moksleivių rudens atostogų metu veikė kūrybinė stovykla: būsimieji baleto šokėjai jaunieji vieviečiai pirmuosius klasikinio baleto žingsnelius bandė su choreografe Dijana Petkevičiene ir tikru baleto profesionalu Donatu Bakėjumi. Vievio vaikų dienos centro lankytojai ir Elektrėnų socialinės reabilitacijos centro gyventojai, vadovaujami dailės specialistės Dalios Kobelevienės piešė eskizus būsimiems scenos drabužiams. Mokančios siūti moterys jau paruošė siuvimo mašinas – jos įgyvendins piešiniuose užfiksuotus sumanymus. Augenio Kaspučio vadovaujami projekto dalyviai jau kuria scenografijos eskizus – greitai gims spektaklio dekoracijos. Gruodžio pradžioje pristatysime S. Prokofjevo baleto „Pelenė“ sutrumpintą koncertinį variantą. Iki tol dar ne kartą lankysimės Operos ir baleto teatre, M. K. Čiurlionio meno mokykloje, bendrausime su baleto profesionalais, o jie atvykę į Vievį dalyvaus seminaruose susitikimuose su Vievio bendruomene.

O kol kas projekto dalyviai mielai darbuojasi savo pasirinktose veiklose ir jau sako, kad baletas tapo daug artimesnis ir vis labiau viliojantis.

Audronė STEPANKEVIČIŪTĖ,

Projekto „Pasimatuok puantus“ vadovė

Mantas Karanauskas jau trečius metus dirba Vilniaus Balsių progimnazijoje geografijos mokytoju. Jaunas pedagogas siekia būti ne tik savo srities specialistu, bet ir draugu mokiniui. Pats didžiausias jo autoritetas – anglų kalbos mokytoja dirbanti mama. Pasak Manto būti geru mokytoju vien noro neužtenka, o pedagogų rengimu turėtų rūpintis universitetas, turintis gilias tradicijas, ilgametės patirties, puikių dėstytojų ir materialinę bazę. Apie darbą su mokiniais, studijas ir kaip kelti pedagogo profesijos prestižą kalbame su Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) geografijos bakalauro ir magistrantūros studijų programų absolventu M. Karanausku.

Koks, Jūsų nuomone, yra mokytojo indėlis į visuomenės gerovę?

Mokytojai ugdo jaunimą, kuris kuria Lietuvos ateitį. Labai svarbu, kad mokytojais dirbtų tinkami asmenys. Neužtenka norėti dirbti mokykloje, labai svarbu rasti ryšį su moksleiviais. Tada mokymo procesas tampa sėkmingesnis ir paprastesnis.

Kodėl ir koks, Jūsų nuomone, pedagogas yra vertas didelės pagarbos?

Mokiniai visada vertina tą mokytoją, kuris ruošdamasis pamokai jaučia atsakomybę, yra kūrybingas, dirba iš meilės mokiniams ir savo mokomam dalykui. Mokiniai labai greitai supranta, kurie mokytojai dirba mėgstamą darbą, o kuriems mokykla yra tik laikinas gyvenimo etapas. Pažįstu vieną mokytoją, kuri buvo puiki savo srities specialistė, tačiau neturėjo vidinio noro mokyti vaikų, rasti jiems laiko atsakyti į klausimus per pertrauką. Ji išeidavo iš mokyklos tą pačią akimirką, kai nuskambėdavo skambutis. Ar gali mokiniai vertinti tokį mokytoją? Tiesa, mokytoja mokykloje ilgai neužsibuvo.

Kaip galvojate, reikėtų kelti mokytojo profesijos prestižą?

Mokytojo profesijos prestižo kėlimas turėtų būti ilgalaikis procesas. Reikia mokytojams sukurti kuo geresnes darbo sąlygas. Labai svarbu, kad mokytojas dirbtų jaukioje aplinkoje, būtų aprūpintas mokymo priemonėmis, galėtų dirbti kūrybiškai, o ne vien tik naudodamas vadovėlius kaip pagrindinę mokymo priemonę. Lietuvoje mokyklos nuolat atnaujinamos, dauguma mokytojų jau naudoja ne popierinius, o elektroninius dienynus, ant stalų stovi kompiuterių, klasėse vis dažniau galima pamatyti išmaniųjų lentų. Mokiniai greitai pamirš, kaip atrodo lenta, kurioje rašoma su kreida. Vyksta technologijų pažanga, tad reikia tik kantriai palaukti, kol pakils mokytojo profesijos prestižas.

Kokia, Jūsų nuomone, yra situacija Lietuvoje su pedagogų rengimu?

Teko girdėti, kad pedagogus ruošiasi rengti ne tik Lietuvos edukologijos universitetas. Nemanau, kad tai tinkamas sprendimas. Greičiausiai į mokyklas eis dirbti tik maža dalis tokias studijas baigusių mokytojų. Mokytojus turėtų rengti tik Lietuvos edukologijos universitetas, turintis gilias tradicijas, puikių dėstytojų ir materialinę bazę.

Kada nusprendėte tapti mokytoju? Kuo šis darbas Jus patraukė?

Mokytoju galvojau tapti studijuodamas, tačiau tik IV kurse nusprendžiau galutinai – būtent tada atlikau praktiką mokykloje. Vesdamas pirmąsias savo gyvenime geografijos pamokas, supratau, kad sugebu rasti ryšį su mokiniais, pavyksta juos sudominti mokomu dalyku. Galėčiau išskirti dvi beveik lygiavertes priežastis, kodėl dirbu mokykloje: mane domina geografijos mokslas, o darbas mokykloje yra kūrybiškas, ir mokydamas vaikus pats vis ką nors nauja išmokstu.

Kaip nusprendėte studijuoti LEU? Ką Jums davė studijos šiame universitete?

Apie universitetą buvau girdėjęs daug gerų atsiliepimų, taip pat norėjau išvykti gyventi ir studijuoti į sostinę. Kai sėkmingai išlaikiau geografijos egzaminą, abejonių visiškai neliko.

Studijos suteikė daug žinių, patirties. Džiaugiuosi, kad čia studijavau su tais žmonėmis, kurie tapo puikiais draugais. Su kai kuriais ir dabar bendraujame. Manau, kad nesuklysčiau pasakydamas, jog studijos universitete tiesiog paruošia žmones gyvenimui.

Bernardas Didžiokas

Nesusimąstome koks trumpas žmogaus gyvenimas ir apie tai pagalvojame tik tuomet, kai kažkas brangaus mus palieka.. Birbynės propaguotojas ir puoselėtojas, pedagogas, profesorius Antanas Smolskus buvo mano mokytojas, autoritetas, žmogus, kuriuo norisi sekti. Už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą pasaulyje Antanas Smolskus buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu. Praėjus dešimčiai metų po profesoriaus mirties sustiprėjo atsiminimai apie šio nepaprasto menininko nuveiktus darbus, kuriuos norėjosi ypatingai pažymėti. Pastarosios minties įprasminimas – suorganizuoti Mokytojo vardo konkursą.

Pirmasis Antano Smolskaus birbynės atlikėjų konkursas vyko 2013 m. gruodžio 1 d. Jame dalyvavo tik Vilniaus krašto muzikos ir meno mokyklų birbynininkai. Džiaugiuosi, kad 2016 m. vasario 21 d. Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje vykęs antrasis Antano Smolskaus birbynės atlikėjų konkuras „išaugo“ iki respublikinio – šiemet į konkursą susirinko jau iš visos Lietuvos Respublikos gabiausi, talentingiausi, artistiškiausi, išskirtinėmis atlikėjo savybėmis pasižymintys 7-18 metų moksleiviai, grojantys lietuvių liaudies pučiamuoju muzikos instrumentu – birbyne.

Antano Smolskaus vardo konkursas išsiskiria iš kitų konkursų – jis iš tiesų yra „kietas riešutėlis“: ir pedagogams, renkantiems konkurso reikalavimus atitinkančią programą, ir vaikams, atliekantiems kūrinius. Konkurso metu birbyne skambėjo lietuvių ir užsienio šalių kompozitorių kūryba, XXI amžiaus kūriniai, be to, kiekvienas konkurso dalyvis privalėjo atlikti po vieną kūrinį solo, be fortepijoninio pritarimo. Tokio amžiaus vaikams profesionaliai pagroti birbyne solo iš tiesų sunki užduotis. Tačiau rengdamas konkurso nuostatus norėjau, kad dalyvių atliekama programa būtų įdomi, išsiskirtų iš kitų konkursų, atskleistų kuo daugiau unikalaus instrumento spalvų. Taip pat norėjosi atspindėti ir patį profesorių Antaną Smolskų, kuris neapsiribojo vienu muzikos stiliumi, muzikos atlikime ieškojo naujų spalvų, priimdavo netradicinius sprendimus.

Tikiu, kad dalyvių grojimas konkurso metu, įtikino visus – birbyne galima atlikti įvairiausią muziką, o ypatingai gražiai ji skamba atliekant kūrinį solo. Ir ne be reikalo. Atsisukime į praeitį, juk birbynė buvo piemenėlių instrumentas, kuriuo jie primityviai, bet labai nuoširdžiai traliuodavo vieni laukuose.. Tikiu, jog šio konkurso įkvėpti mokytojai dažniau į šiandienos mokinių mokymo programas įtrauks solo atliekamą muziką – taip atskleisime daugiau šio nepaprasto bei unikalaus lietuvių liaudies pučiamojo muzikos instrumento spalvų ir tuo pačiu plačiau ugdysime jaunųjų atlikėjų asmeninę saviraišką.

Antrojo respublikinio Antano Smolskaus birbynės atlikėjų konkurso dalyviai pagal amžių buvo skirstomi į 4 grupes. Šiemet konkurso laureatais tapo:

I grupė: Pijus Striška, Vaidas Saročka, Dominykas Borsak;

II grupė: Bernardas Didžiokas, Jokūbas Andrulis, Jonas Pilpuks, Ugnius Popovas, Karolis Kviestys, Jurgis Puskunigis, Jonas Mockaitis;

III grupė: Austėja Kvedaraitė, Rojus Kovalkovas, Dominykas Čepys, Šarūnas Mikutis, Ignas Sadauskas, Justinas Jakubonis;

IV grupė: Karolis Aksenavičius, Aleksandras Maliuginas.

Konkurso diplomantai – Benas Jonas Rimkevičius, Karolis Kuckailis, Tomas Nedzinskas, Kristupas Kiršis, Vakaris Jonauskas.

Diplomais ir specialiais prizais apdovanoti:

Karolis Aksenavičius – už profesionaliausiai atliktą kūrinį birbyne solo;

Austėja Kvedaraitė – už profesionaliausiai atliktą kūrinį su fortepijoniniu pritarimu;

Aleksandras Maliuginas – už profesionaliausiai atliktą XXI a. kūrinį.

Organizuodamas šį konkursą turėjau vieną prioritetą – motyvuoti konkurso dalyvį. Mano įsitikinimu šiandienos konkursai dažnai balansuoja ties demotyvavimo riba – trūksta prizų, objektyvaus vertinimo ir „sveikos konkurencijos“ skatinimo. Tad aktyviai siekiau, kad čia gabūs ir talentingi vaikai būtų objektyviai įvertinti, galėtų džiaugtis ne tik diplomais, bet ir puikiais prizais. Išskirtinis dėmesys kiekvienam dalyviui, padėjo sukurti ypatingą konkurso atmosferą, kurioje buvo įvertinti visi.

          Siekis išrinkti pačius geriausius išliko – šiais metais Antrojo respublikinio Antano Smolskaus birbynės atlikėjų konkurso visų keturių grupių I vietų laureatai – Pijus Striška (mokytojas N.Martinaitis), Bernardas Didžiokas (mokytojas E.Čiplys), Austėja Kvedaraitė (mokytojas K.Lipeika) ir Karolis Aksenavičius (mokytojas D.Daknys)  gavo ypatingus prizus. Kiekvienam buvo įteikta 100 eurų piniginė premija! Ne tik pirmų, bet ir antrų bei trečių vietų laureatus, diplomantus ir visus dalyvius nudžiugino rėmėjų įsteigti prizai. Įteikdamas dovanas džiaugiausi matydamas, jog vaikai nesitikėjo tokio dėmesio: gauti tiek daug skanėstų, puikių knygų, žurnalų prenumeratų, kompaktinių plokštelių, aromatingo medaus, USB laikmenų, muzikos instrumentų.. Būsiu atviras, šis geras jausmas, matant vaikų šypsenas ir iš džiaugsmo spindinčias akis, atpirko ir bemieges naktis, ir nuovargį ruošiantis konkursui.

Pijus Striška

Rengdamas konkursą, kreipiausi pagalbos į rėmėjus visoms vaikų motyvavimo idėjoms įgyvendinti. Džiaugiuosi, kad mano iniciatyva neliko nepastebėta. Už pasisekusį konkursą esu labai dėkingas visiems rėmėjams prisidėjusiems prie gabių ir talentingų Lietuvos vaikų skatinimo. AČIŪ Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos direktorei Laimutei Užkuraitienei, pavaduotojai Marijai Simonaitienei, Antano Smolskaus šeimai, UAB „Maxima LT“, UAB „Rūta“, UAB „Šviesa“, UAB Leidyklai „Vaga“, UAB „Dominicus Lituanus“, Lietuvos muzikų sąjungai, instrumentinės muzikos grupei „Subtilu-Z“, Tomo Balčiūno bitininkystės ūkiui, kompozitorei Vaidai Striaupaitei-Beinarienei, Antanui Puodžiukui, liaudies instrumentų meistrui Egidijui Virbašiui. Be Jūsų pagalbos, mielieji rėmėjai, būtų sunku kalbėti apie konkurso dalyvių motyvavimą daugiau nei diplomu, tad nuoširdžiausia padėka Jums visiems ir kiekvienam!

          Taip pat ypatingai noriu padėkoti savo žmonai, kuri suprato mano mintis, padėjo jas realizuoti, palaikė esant sunkumams bei nesėkmėms, skatino siekti tikslo. Nuoširdžiausias ačiū tau, miela Aurelija.

Tikiu, kad šiandienos laureatas, rytoj gali garsinti mūsų šalį, reprezentuoti birbynę visame pasaulyje, kaip tai darė pats profesorius Antanas Smolskus. Labai norėčiau, kad tuo patikėtume mes visi ir atsirastų daugiau iniciatyvių žmonių, kurie neskaičiuodami savo laiko ir pastangų kurtų pozityvią, kūrybiškumo ugdymui palankią aplinką, padedančią vaikams atsiskleisti ir tobulėti. Juk vaikai – mūsų ateitis!

Tad norėčiau visiems palinkėti – nesustokite tobulėti, turėkite tikslą, jo atkakliai siekite ir tikiuosi, kad susitiksime trečiajame Antano Smolskaus birbynės atlikėjų konkurse.

Nerijus Martinaitis

Antradienį švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė ir keturių švietimo profesinių sąjungų vadovai, siekdami kuo greičiau išspręsti švietime susiklosčiusią situaciją, kreipėsi į Prezidentę Dalią Grybauskaitę, prašydami artimiausiu metu juos priimti ir aptarti esamą padėtį.

„Kreipiamės į Jus prašydami pagalbos sprendžiant kolektyvinį darbo ginčą, kilusį dėl Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos, Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos, Krikščioniškosios švietimo darbuotojų profesinės sąjungos, Švietimo ir mokslo profesinės sąjungos „Solidarumas“, Lietuvos švietimo profesinės sąjungos iškeltų  reikalavimų ir su jais susijusio švietimo įstaigų darbuotojų streiko“, – rašoma kreipimesi į Prezidentę.

Kreipimąsi pasirašė švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė, Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininkas Eugenijus Jesinas, Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius, Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė Jūratė Voloskevičienė, Švietimo ir mokslo profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Ramutė Minkevičienė.

Siekiant išspręsti kolektyvinį darbo ginčą Švietimo ir mokslo ministerijoje 2016 m. vasario 29 d. įvyko švietimo ir mokslo ministrės susitikimas su švietimo profesinių sąjungų atstovais. Susitikimo metu sutarta, kad Švietimo ir mokslo ministerija iš jai skirtų asignavimų mokytojų atlyginimams didinti nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. papildomai suras 6 mln. eurų.

Trečiadienį Vyriausybė nusprendė ieškoti dar 2 mln. eurų pedagogų algoms didinti.

Švietimo ir mokslo ministerijos

Komunikacijos skyrius